Vištyčio ežero kilmė ir jo gyventojai

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija supažindina šalies gyventojus su joje esančių parkų bei rezervatų gamtos turtais. Šį kartą platesniam skaitytojų pažinimui – nuostabaus Vištyčio regioninio parko ežero fauna ir flora.

Permainingi krantai

Vištyčio ežeras susiformavo maždaug prieš 12 tūkst. metų, ištirpus paskutiniajam ledynui, dengusiam visą dabartinės Lietuvos teritoriją ir siekusiam Suvalkų aukštumas Lenkijoje.

Tai – vienas iš didžiausių Lietuvos ežerų, ketvirtas pagal dydį – 1 820 ha (plotas nurodytas kartu su Karaliaučiaus sritimi).

„Vištyčio dugne yra 20–30 m gylio lovių. Ežero ilgis yra 8,5 km, didžiausias plotis – 4,2 km, o didžiausias gylis – 50 m. Jo krantai yra labai permainingi. Vietomis tiesiai į vandenį nusileidžiantys šlaitai turi net 50 m paaukštėjimą, yra smėlingų atodangų. Ežeras telkšo tarpgūbriniame duburyje, iš visų pusių atitvertame kalvotų ruožų“, – teigė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Vaidas Leonavičius.

Vištyčio ežeras su intakais priklauso Priegliaus baseinui. Į šį vandens telkinį parko ribose įteka Vyžaina bei Strepetinė ir dar keli bevardžiai upokšniai. Iš ežero išteka viena upė – Pysa, kuri per Angrapos upelį sujungia jį su pagrindine Kaliningrado srities upe Pysa, įtekančia į Baltijos jūrą Vyslos įlankoje.

Savo dydžiu, gyliu ir krantų įvairove šis ežeras ryškiai skiriasi nuo kitų Suvalkijos ežerų.

Pirmieji žmonės ežero pakrantėje apsigyveno maždaug prieš 5 tūkst. metų, vėlyvojo mezolito ir neolito laikotarpiu. Daugiausiai gyvenviečių rasta šiaurinėje ir vakarinėje ežero pakrantėse.

Unguriai ir jūriniai ereliai

Vištyčio ežere rasta 115 rūšių zooplanktono, priklausančio verpetėms, šakotaūsiams ir irklakojams vėžiagyviams ir 143 zoobentoso rūšys.

Jo gelmėse gyvena 23 rūšių žuvys, priklausančios 9 šeimoms, įskaitant ir sykines lašišinių šeimos žuvis – syką ir seliavą.

Ypač pabrėžtina tai, kad ežere aptinkami kūjagalviai, rainės, šlyžiai, kurie labiau mėgsta švarių upių aukštupius.

Ichtiofaunos pagrindą sudaro karpinės žuvys, jų yra 11 rūšių (kuojos, lynai, sidabriniai karosai, plakiai, raudės, strepečiai). Viena iš vertingiausių ežero žuvų yra ungurys. Iš plėšriųjų žuvų ežere gyvena lydekos, vėgėlės, ešeriai.

Vištyčio ežere peri įvairių paukščių: didžiosios antys, ausuotieji kragai, klykuolės, laukiai, gulbės nebylės. Didieji kormoranai čia sutinkami beveik ištisus metus, o rudeninių migracijų laikotarpiu stebimi būriai net iki 300 individų.

Iš į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių ežere ir jo apylinkėse sutinkami jūriniai ereliai, juodieji pesliai, pilkosios antys.

Žvejybos verslas

Nuo senų laikų dalis gyventojų vertėsi žvejyba. Deja, jau nuo 1422 m., kai buvo pasirašyta Melno taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino, Lietuvai atiteko tik nedidelė Vištyčio ežero dalis (40 ha), o likusi kliuvo vokiečiams.

Tarpukario Lietuvoje miestelyje gyveno kelios žvejų šeimos. Yra žinoma, kad vokiečių žvejai, motorinėmis valtimis atplaukę iš savo pusės, supjaustydavo vietinių žuvautojų tinklus, kai šie įsigeisdavo naktį slapčiomis palydekauti ar paseliavauti „Reicho vandenyse“. Sovietmečiu prie Vištyčio ežero veikė žvejų artelė, kurioje dirbo ir vištyčiokai. Šiuo metu verslinė žvejyba Lietuvai priklausančioje Vištyčio ežero dalyje nebevykdoma.

Minimas senuose dokumentuose

Vištyčio ežeras minimas senuose Lietuvą liečiančiuose aktuose, ypač tuose, kur vienu ar kitu būdu paminimos sienos. 1387 m. dokumentas mini ežerą ir jo žvejus.

1419 m. Lietuvos ir Lenkijos pateiktame taikos su Kryžiuočių ordinu sąlygų projekte, kalbant apie sienas, minima, kad Lietuvos pietvakarinė siena turinti eiti Giesryčio (Vištyčio) ežeru, paliekant jį Ordino pusėje. 1422 m. Melno taikos sutartimi Lietuvos ir Ordino siena nustatyta paliekant ežerą Ordino pusėje. Šis senas aktas ežerą vadina Dvystytz vardu. Vištytį mini kryžiuočių kelių aprašymai. Istorikas Dlugošas rašo, kad 1422 m. prie ežero medžiojęs karalius Jogaila.

Lietuvos ir Ordino (vėliau Rytų Prūsijos) siena visą laiką ėjo rytiniu ežero krantu, ežerą paliekant vokiečių pusėje. Taip buvo nepriklausomybės metais ir net sovietiniams rusams užėmus Prūsiją ir sudarius vadinamąją Kaliningrado sritį, kurios ribose liko ir Vištyčio ežeras.

Įvairūs padavimai

Vištyčio apylinkėse yra ne vienas gamtos bei istorijos paminklas, kurio atsiradimas paaiškintas liaudies padavimuose.

Daugiausia domėtasi Vištyčio ežero kilme.

Padavimų apie jo atsiradimo aplinkybes užrašyta daugiau negu apie bet kurį kitą Lietuvoje esantį objektą, ne tik ežero kaimynystėje, bet ir gana toli nuo jo.

Turimi variantai priklauso net aštuoniems siužetų tipams (tai nedažnas atvejis).

Ežero pavadinimas susijęs su paukščiais: vištytis (viščiukas) yra mažybinė naminio paukščio forma. Vardas labai senas, minimas jau XIV a. dokumentuose, kryžiuočių kronikose ir vadinamas Dvystytz, Wystiter See vardais. Vokiečiai šio vardo niekada nekeitė.

Sakoma, kad senovėje, kai dar nebuvę Vištyčio, toje vietoje plytėjusi graži lanka arba stovėjęs didelis miestas Mandabūrija. Pasakojama, kad Vištyčio ežeras atėjęs debesies pavidalu ir nukritęs, kai koks nors žmogus (piemuo, mergaitė) paminėjęs vištytį – netyčia atspėjęs ežero vardą. Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cypsėjęs. Kai žmonės sušukę: „Vištytis! Vištytis!“, ežeras nurimęs.

Populiariausias Vištyčio ežero kilmės siužetas – apie tai, kaip kažkas (paukštytis, senelis, nematomo žmogaus balsas ir bildėjimas po žeme) įspėja naktigonius bėgti šalin iš lankos, nes čia užeisiąs ežeras. Vieni naktigoniai pabėgę, o kiti neklausę ir likę – juos užliejo iš po žemės išsiveržęs vanduo.