Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM), šiemet švenčiančio 170 metų jubiliejų, vadovė dr. Rūta Kačkutė apžvelgė ypač intensyvius 2024-uosius ir pasidalijo įžvalgomis apie iššūkius, kurie laukia siekiant užtikrinti nacionalinio paveldo ateitį, apie 2025-ųjų planus.
– Kokie Jūsų įspūdžiai iš Lietuvos sezono Prancūzijoje?
– Labiausiai įstrigo, kad pajutau ne tik gerą, partnerišką bendradarbiavimą su Pompidou moderniojo meno centru, bet ir draugystę, tarpusavio pasitikėjimą. Man ši patirtis ir rezultatas – vienas esmingiausių Sezono pasiekimų. Net negalėjau apie tai svajoti, kai pradėjome darbus. Neseniai iš Pompidou sužinojome, kad jame eksponuotą lietuvių išeivijos menininko, optinio meno meistro Kazio Varnelio parodą aplankė apie 200 tūkst. žmonių.
Sezono metu organizavome diskusiją kartu su kolegomis iš Luvro Dominique-Vivant Denon’o centro. Ji – apie Abiejų Tautų Respublikos paveldo išgrobstymą bei imperinių jėgų, tokių kaip carinė Rusija, SSRS ir dabartinė Rusija, veikimo mechanizmus. Mane nustebino prancūzų susidomėjimas šia tema, diskusijoje dalyvavo gausybė žmonių, tad galėjome papasakoti ne tik apie mūsų patirtis, bet ir akcentuoti Ukrainos paveldo naikinimą dabar. Mano galva, tai – veiksminga kultūrinė diplomatija, pagalba karo naikinamai šaliai.
Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos sezonas turėjo ir atgarsių čia, Lietuvoje, – į Vilnių atvyko pasaulinio garso prancūzų menininkas Saype ir tapė freską ant Gedimino kalno. Man regis, kad tai – ypač svarbus renginys, nes jis supažindino su Lietuva gausybę žmonių visame pasaulyje.
Šiais metais Valensijoje bus atidaryta „Etnografinio oparto“ paroda. Parodos nebūtų, jei ne Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Paroda buvo eksponuota Vazarelio fonde ir ja susidomėjo Valensijos istorijos muziejus.
– Vykstant Sezonui dalyvavote mokymuose Luvro muziejuje. Gal papasakotumėte apie juos?
– Luvre vykę mokymai buvo ne tik profesionalūs, bet ir nuoširdūs. Mokymuose dažnai dalijamasi teorinėmis žiniomis, tačiau svarbu pamatyti praktinę patirtį, sužinoti, kas nesiseka ir kaip bandoma tai spręsti. Retas kuris nori kalbėti apie nesėkmes, bet toks pasidalijimas be galo svarbus kitiems. Jis suteikia galimybę mokytis. Pavyzdžiui, buvo įdomu sužinoti, kad Luvras, kaip ir Lietuvos muziejai, neturi piniginių resursų visiems turimiems eksponatams restauruoti ar netgi savosioms erdvėms kruopščiai prižiūrėti. Jie atvirai apie tai kalba: parodydami, ką padaro gerai, o ką užglaisto. Atrodo, tos pačios bėdos visuose muziejuose, bet nuoširdžiai pasakyti, kaip jas sprendi, užuot gyręsis, jog turi viską, – drąsus ir atviras žingsnis.
– Gal galite apžvelgti praėjusius metus Lietuvos nacionaliniame muziejuje?
– Metai buvo nepaprastai intensyvūs. Gerokai peržengėme savo galimybių ribas. Džiaugiuosi, kad muziejuje Lietuvoje pernai apsilankė apie 380 tūkst. lankytojų.
Vienas svarbiausių įvykių yra visiškai naujo muziejaus padalinio – Pilininko namo su nuolatine ekspozicija „Suprasti Lietuvą“ – atidarymas. Idėja pasiteisino – matau, kaip Užsienio reikalų ministerija savo svečius veda į muziejų, kaip įvairūs verslininkai užsienio partneriams rodo šią ekspoziciją. Ir suprantu, kodėl. Čia galima susipažinti su Lietuva ir ją pamilti. O juk jausminis aspektas ir asmeninis santykis – geriausia bendradarbiavimo sąlyga. Ne tik dėl to, kad pasakojama istorija, bet dėl to, kad iš gabalėlių sudėliojamas lietuviškos tapatybės vaizdas: pasitelkiant archeologinius eksponatus, žmonių istorijas, meno objektus.
LNM pernai atidarėme tarptautinę parodą „Kijevo Rusia. Pradžia“, kuri pirmą kartą šioje Europos dalyje pasakoja Kijevo Rusios, Ukrainos valstybės pirmtakės, pradžios istoriją, įtraukia baltų genčių vaidmenį jos vystymosi trajektorijoje. Šis projektas neabejotinai susijęs su mūsų parama Ukrainai ir jos muziejams, ypač – Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Praėjusiais metais kvietėme Ukrainos muziejininkus apsilankyti mūsų Restauravimo centre. Restauratoriai tobulino savo gebėjimus.
Manau, kad ypač svarbus darbas – Antano Sutkaus fotografijų paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, kuria tęsiame sovietmečio refleksijos kryptį, t. y. svarstymus apie tai, ką jie mums padarė. Dėl sovietinės okupacijos patirties neišvengiamai esame kitokie: kuo geriau suprasime mus formavusius reiškinius, tuo geriau pažinsime save ir galėsime gyti. Pagrindinis parodos kuratorius – vokietis Thomas Schirmböckas, tad žvelgiame į save kitokią patirtį turinčio žmogaus akimis, iš šono.
Šie metai buvo išskirtiniai regionų muziejams. Jie tarsi feniksai pakilo iš pelenų. Kartais pamirštama, kad Lietuvos nacionalinis muziejus turi tris padalinius, kurie nėra Vilniuje: Vinco Kudirkos muziejų Kudirkos Naumiestyje, Jono Šliūpo muziejų Palangoje ir Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabaliuose.
Be galo džiaugiuosi, kad Vinco Kudirkos muziejus po truputį auginasi savo auditoriją ir tai daro susitelkdamas į kokybiškas parodas bei siūlydamas lankytojams unikalų turinį: pavyzdžiui, pasakojimą apie Vinco Kudirkos paminklą mieste ar Rimaldo Vikšraičio fotografijų, fiksuojančių vaikystę, parodą. Šios parodos traukia lankytojus savo turiniu ir komunikacija – net atvykti iš sostinės ar kitų miestų. Tą pastebime ir lankytojų statistikoje, atrodo, kad šio muziejaus veidas iš principo pasikeitė būtent praėjusiais metais.
Džiaugiuosi tokiu regioninių muziejų veržlumu – visuomet norėjau, kad toliau nuo sostinės esantys mūsų muziejai įgautų naują pagreitį.
– Kaip vertinate Kultūros ministerijos organizuoto muziejų 2025 metų veiklų finansavimo konkurso rezultatus?
– Mane jie nustebino, nes iš Lietuvos nacionalinio muziejaus teiktų projektų buvo finansuota tik trečdalis. Derėtų persvarstyti muziejų finansavimo modelį. Kultūros ministerija muziejų veiklai lėšų skiria labai nedaug. Ir vienas vienintelis būdas, kaip muziejai gali gauti finansavimą iš Kultūros ministerijos, – teikti projektus kitiems metams. Jeigu atsitinka taip, kad finansavimo negaunama pakankamai, muziejus susiduria su sunkumais tęsti jau pradėtus projektus. Juk parodų kūryba dažnai trunka gerokai ilgiau nei kalendorinius metus, parodą sukurti ir pristatyti kartais prireikia net trejų metų. Priminsiu, kad prieš keletą metų muziejų finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos buvo perduotas Kultūros ministerijos žinion. Buvo motyvuojama tuo, kad būtent tokiu būdu bus galima atsižvelgti į didelius, tarptautinius projektus, trunkančius ilgą laiką.
2025 metais nefinansuojami mūsų regioninių muziejų projektai. Dabar jie yra įgavę puikų pagreitį, tad jiems būtinas tolesnis palaikymas. Regioniniai muziejai imasi sunkių ir svarbių užduočių – kurti parodas, kurios būtų aktualios tiek vietiniams gyventojams, tiek atvykusiems iš toliau.
Kai tokie projektai nefinansuojami, kyla klausimas, kokios krypties tada turėtų laikytis muziejai regionuose? Teigiama, kad regionai – mūsų prioritetas, tačiau veiksmai – parodų finansavimas – to nerodo.
– Kokią matote Lietuvos nacionalinio muziejaus ateitį?
– Šiais metais Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia 170 metų jubiliejų. Jo istorija pasakoja ne tik Lietuvos, bet ir mūsų paveldo istoriją. LNM savo ištakomis laiko Eustachijaus Tiškevičiaus Senienų muziejų, įkurtą 1855 m. Vilniuje. Tai pirmasis viešas muziejus Lietuvoje.
Sudėtinga ir permaininga valstybės istorija lėmė, kad esame praradę daug su Lietuva susijusių vertybių. Didžioji jų dalis buvo išvežta į Rusiją. Šios temos bus gvildenamos virtualioje parodoje apie Senienų muziejų, bus rengiama diskusija. Norime, kad paveldo išsaugojimo svarbą suprastų kuo daugiau žmonių.
Tiesa, vis dar susiduriame su iššūkiu, kad Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenėje nėra suvokiamas kaip 12 padalinių kompleksas, tad norime šią žinią kuo plačiau paskleisti. Gimtadienio proga sugalvojome žaidimą-maršrutą: 2025-aisiais kviesime aplankyti visus padalinius ir kiekviename susirinkti po gabalėlį Lietuvos istorijos, kad atsivertų ryškus ir išsamus jos vaizdas.
Labai svarbu yra muziejaus eksponatų ir parodų skaitmeninimo procesas. Jau dabar esame pasiekę aukštą lankytojų poreikių patenkinimo lygmenį fiziniuose padaliniuose: 98 proc. lankytojų rekomenduotų LNM apsilankyti savo draugams ir pažįstamiems, dabar norime, kad muziejus patektų į tarptautinius vandenis ir tie žmonės, kurie negali atvažiuoti iki muziejaus ar į jį patekti, galėtų susipažinti su juo virtualioje erdvėje. Turime parodyti tiek mūsų visuomenei, tiek pasauliui saugyklose saugomą Lietuvos turtą.
Kristina TAMELYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.