Šyvio šokdinimas suartino skirtingas kartas

Andrius GRYGELAITIS

Beveik prieš dvejus metus į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas tik mūsų rajone gyvuojanti šyvio šokdinimo tradicija plečia savo pasekėjų gretas. Visai neseniai į Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą-muziejų susirinko buvę, dabartiniai ir galbūt būsimieji šyvio šokdintojai.

Nelengva suburti

2023 metų pavasarį Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus etninės kultūros specialisto Andriaus Milinkevičiaus iniciatyva į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta tik Gražiškių seniūnijoje puoselėjama šyvio šokdinimo tradicija domina įvairaus amžiaus gyventojus. Žinią apie šį paprotį stengiamasi skleisti kuo plačiau. Būtent dėl to visai neseniai buvo parengtas dokumentinis filmas, o nemažas persirengėlių kolektyvas viešėjo Klaipėdoje ir vietos gyventojams demonstravo, kaip šyvis šokdinamas Suvalkijoje.

„Artimiausiu metu ketiname apsilankyti kaimyninėse Šakių rajono bei Kazlų Rūdos, o galbūt ir kai kuriose kitose savivaldybėse. Surinkti visus šokdintojus į vieną vietą nėra lengva. Juk reikia būrio kareivių, muzikanto, daktaro, šlavėjo, čigono, meškos, gandro, paties šyvio ir kai kurių kitų personažų. Reikia mažiausiai 16-os šyvio šokdintojų, – sakė A. Milinkevičius.

Anot jo, kitose Lietuvos vietose ši Gražiškių seniūnijoje vis dar gyva tradicija sulaukia didžiulio susidomėjimo, kartais net didesnio nei pačiame Vilkaviškio rajone. Žmonės domisi ne tik jos ištakomis, bet ir personažais, šių simbolika.

Dingdavo skanėstai

Siekiant dar labiau populiarinti šį unikalų paprotį į Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą-muziejų susirinko įvairių kartų atstovai, kurie dalijosi savo patirtimis, pasakojo įsimintiniausias istorijas. Gražiškių seniūnės pavaduotoja Rita Vasiliauskienė prisiminė, kad nuo vaikystės girdėjo nemažai pasakojimų apie šyvio šokdinimą, kadangi vieną iš personažų vaidindavo tėtis. Visgi ji prisipažino, kad kol pati nebuvo įtraukta į šokdintojų gretas, nesuprato tikrosios papročio svarbos.

„Apie šyvio šokdinimą daugiausiai išgirdau iš ilgametės tradicijos puoselėtojos Alesės Jankauskienės. 2017 metais visi kartu pasirodyti vykome į Latvijos sostinę Rygą. Tai buvo pirmoji tikra mano pažintis su šyvio šokdinimu. Galima sakyti, kad ji pakeitė mano gyvenimą. Būtent tada supratau, kokį unikalų ir niekur kitur pasaulyje nematytą paprotį mes turime. Tai tapo savotiška paskata pačiai ne tik įsijausti į vieną iš personažų, bet ir bandyti pritraukti kuo daugiau žmonių į šokdintojų gretas. Tą dabar ir darau“, – kalbėjo R. Vasiliauskienė, neretai pavadinama daugiausiai žinių apie šyvio šokdinimą turinčia moterimi pasaulyje.

Jos kraštietis Vitas Venclovas su šyvio šokdinimu praleido didžiąją dalį gyvenimo. Nuo mažens jis augo aplinkoje, kurioje ši tradicija buvo itin vertinama ir gerbiama.

„Anksčiau kaimuose gyveno labai daug žmonių. Tik per karą ūkiai ištuštėjo. Mes buvome įsikūrę kaimo viduryje, todėl dažniausiai pas mus į namus repetuoti šyvio šokdinimo susirinkdavo žmonės iš aplinkinių gyvenviečių. Mama buvo siuvėja, tad ji parūpindavo rūbus visiems personažams“, – pasakojo V. Venclovas.

Paaugęs jis ir pats įsijungė į šokdintojų gretas. Vitas persirengdavo muzikantu arba kareiviu. Anot jo, kareiviai privalėjo turėti gerą balsą. Senovėje šyvio šokdintojai stengdavosi aplankyti kiekvieną trobą. Įprastai viename kaime jie užtrukdavo 2–3 dienas, o tuomet keldavosi į gretimą.

„Nuėję į svečius iš šeimininkų kaulydavome dešrų, skilandžių ir kitų gardėsių. Jeigu neduodavo, patys ištaikydavome progą ir pasiimdavome.

Kartą taip nukentėti teko ir man pačiam. Kaip tik tuo metu, kai pas mus apsilankė šyvis su savo palyda, buvome papjovę kiaulę. Virtuvėje kabėjo daugybė dešrų. Kai šokdintojai išėjo, pusės tų dešrų neliko“, – juokėsi V. Venclovas, pabrėždamas, kad dėl tokiais atvejais dingdavusių skanumynų šeimininkai visai nepykdavo.

Nudžiovė pintinę

V. Venclovas pasakojo, kad šyvio šokdinime, nors jis ir būna iš anksto surepetuotas, netrūksta improvizacijos. Anksčiau ypač didelė atsakomybė tekdavo meškos personažui, kuris iš žiūrovų turėdavo iškviesti stipriausią vyrą ir imdavo su juo galynėtis.

„Šios imtynės vykdavo iš tikrųjų. Aišku, meškos kostiumu mes aprengdavome stipriausią vyrą, tačiau jis ne visada nugalėdavo savo varžovą. Esu matęs, kaip mešką įveikia kitas asmuo. Tai padaryti aplinkiniams būdavo labai sunku, nes meška mėgdavo sukčiauti. Pavyzdžiui, sykiais ją vaidinantis žmogus į kostiumo pirštines prismaigstydavo vinių ir, jei matydavo, kad varžovas laimi dvikovą, pliaukštelėdavo jam tuo delnu per kurią nors kūno vietą, kad šis net sucypdavo iš skausmo“, – pasakojo V. Venclovas.

Vienu iš vyriausių dabartinių šyvio šokdintojų neabejotinai galima vadinti Gražiškių seniūnijoje gyvenantį Alfonsą Laucių. Jis tai daro daugiau nei 20 metų. Vyras pasakojo, kad į šokdintojų gretas pakvietė A. Jankauskienė. Ji tikėjosi, kad ilgai armijoje tarnavęs Alfonsas galės vaidinti kareivį, tačiau pats vyras pasirinko kitą personažą.

„Pamokiau kareivius žygiuoti, o pats tapau čigonu. Jį vaidindamas galiu daugiau improvizuoti, krėsti šunybes. Dažniausiai susirinkusiųjų prašau paaukoti arkliui ant avižų. Sykiais žmonės duoda pinigų, o kartais – įvairių maisto produktų ar gėrimų. Prieš keletą metų Vilkaviškyje taip surinkome per 300 eurų. Buvome išvykę ir į Latviją, kur vietiniai gyventojai labai žavėjosi mūsų pasirodymu. Vis tik įsimintiniausia išvyka buvo į Gudkaimį. Ten mus sutiko visą pintinę pačių įvairiausių gėrybių prisikrovęs vyras. Kol daktarė jį „gydė“, aš nudžioviau tą pintinę. Kiek vėliau, norėdamas atsilyginti daktarei už vaistus, jis neturėjo, kaip atsiskaityti, tad pasijuto šiek tiek nejaukiai. Bet nesupyko, nes ta pintinė vis tiek buvo skirta mums“, – juokėsi A. Laucius.

Mūsų išskirtinumas

Su vyresniais šyvio šokdintojais bendravo nemažai rajono jaunuolių. Didžioji jų dalis Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre lanko Ilonos Viltrakienės vadovaujamą vaidybinių improvizacijų būrelį. Išklausę tradicijos puoselėtojų pasakojimų bei savo akimis pamatę, kaip atrodo šyvio šokdinimas, jaunieji aktoriai ir patys persirengė įvairiais personažais bei pamėgino atkartoti tai, ką neseniai regėjo.

Būrelio vadovė I. Viltrakienė šyvio šokdinimą įvardijo vertybe, kurią būtina išsaugoti ateities kartoms.

„Tai – mūsų tautos paveldas, kurį drąsiai galime demonstruoti užsieniečiams žinodami, kad tikrai išsiskirsime ir būsime unikalūs. Jiems neįdomios mūsų kavinės ar prekybos centrai. Jie tai patys turi. O štai apie šyvio šokdinimą užsieniečiai galėtų būti nebent girdėję, tačiau tikrai nematę“, – kalbėjo I. Viltrakienė.

Tik Gražiškiuose

Renginyje, skirtame suartinti šyvio šokdintojų kartas, susirinkusiesiems ne tik buvo pademonstruota ši graži tradicija, bet ir aptartos jos ištakos. Trumpai istoriją papasakojęs A. Milinkevičius sakė, kad šyvis Suvalkijoje jau buvo šokdinamas prieš daugiau nei 200 metų. Iš pradžių tai galėdavo daryti tik vyrai, o vėliau prisijungė ir moterys.

Etnologo teigimu, šokdindama šyvį persirengėlių grupė lanko miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų sodybas, linkėdama šeimininkams sveikatos, laimės ir gerų metų. Pagrindinis veikėjas – šyvas, kitaip tariant, balkšvas, pilkas, žilas arklys. Kiekviename kieme jam suruošiamas eiklumo išbandymas – šyvis turi peršokti per suolą, kėdę ar kitą kliūtį. Tai darydamas jis tarsi vienus metus pakeičia kitais.

„Juk senovėje žmonės gyvendavo visai ne pagal kalendorių, o pagal ciklus – nuo vieno pavasario iki kito, nuo vienos žiemos iki kitos“, – pasakojo A. Milinkevičius.

Anot jo, anksčiau persirengėliai šyvį šokdindavo nuo antros Kalėdų dienos iki Trijų Karalių, tačiau dabar tai daro ir kitu metu.

Šyvio šokdinimas pirmą kartą paminėtas XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose. Anksčiau šį paprotį praktikavo daugybėje pietvakarių Lietuvos kaimų, o iki šiol jis išlikęs tik Gražiškiuose.