Karo istorikas Valdas Rakutis savo naujoje knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pasakoja ne tik apie karą, jo priežastis, principus, bet ir apie taiką, kuri yra visų karų tikslas. Istorikas įsitikinęs, kad perprasti karo mechanizmą nėra lengva, tačiau visi karai tam tikru atžvilgiu panašūs. Ar lietuviai – karių tauta? Kas lietuviams atrodo didžiausias priešas? Kiek filmuose apie šnipus esama tiesos? Kurių garsiausių Lietuvos kariuomenės vadų pavardės į karo istoriją įrašytos aukso raidėmis? Kaip atrodo taikos derybų stalas? Tokius klausimus kelia V. Rakutis savo knygoje, kurią parašė drauge su žurnaliste Žilvine Petrauskaite. Pateikiame interviu su knygos autoriumi.
– Jūsų knygoje galime rasti daug istorinio konteksto. Koks buvo knygos sumanymas?
– Kai Ukrainoje 2022-aisiais suaktyvėjo karo veiksmai, leidykla manęs paklausė, ar galėčiau parašyti knygą apie karą. „Geriau apie karą ir taiką“, – pasakiau, nes man viskas atrodė labai neaišku. Kol knygą parašysiu, karas bus arba pasibaigęs, arba visiems gerokai įgrisęs, skaityti apie jį nebus įdomu. Knygos tema tapo karo ir taikos sąvokų tarpusavio santykis, – išties, viena be kitos jos egzistuoti negali: nebūtų žodžio „taika“, jei nebūtų žodžio „karas“.
– Ar galima įtarti, kad žmonės Lietuvoje buvo pamiršę apie tai, jog karas gali kilti?
– Labai norėjo pamiršti. Šalia esantis Vakarų pasaulis tarsi švietė mintimi, kad karas atgyveno, jis liko praeityje, kad tai – tamsus laikas, kuris niekada daugiau nebeateis. Tikėjimas ilgalaike taika iškreipia realybę, – visa tai, kas griovė šią iliuziją, buvo niekinama, stumiama į šoną. Jau seniai kalbu, kad visos taikos kada nors baigiasi, dar 2010–2011 metais turėjau parengęs paskaitą „Jeigu karas rytoj, arba Tamsieji amžiai“. Tai, apie ką kalbėjau tuomet, atrodė visiškai nerealu, tačiau nuojauta ir ženklai liudijo ką kita. Aiškiai buvo matyti: ateina sunkūs laikai ir jų niekaip nesustabdys tai, kad visi nusprendė, jog karo nebus.
Pasaulio istorija pilna atsikartojimų, ir galima manyti, kad jei ilgą laiką karo neturėjome, jis ateis ypač didelis, visa griaunantis, toks, koks buvo Pirmasis pasaulinis, kai griuvo imperijos, kai tas, kas rodėsi patikima, tapo visiškai nepatikima.
– Kas gi į žmogaus galvą įdėjo programą viską pamiršti? Nepaisyti pamokų, jų neišmokti? Mes suvokiame, kokie žiaurumai ateina su karu, bet tai niekaip nestabdo…
– Žmogus turi daugybę gerųjų savybių, viena iš jų – viltis ir optimizmas. Kai karas baigiasi, optimizmas ima viršų ir mes galvojame, kad šis karas – tikrai paskutinis. Tačiau prasisuka trisdešimties metų skaitiklis, žmonės daug ką užmiršta. Karo ir taikos ritmas pasaulyje kartojasi vidutiniškai kas trisdešimt metų. Prasisuka viena visavertė karta, o kita jau gauna išmėginimą. Po mūsų Nepriklausomybės kovų praėjo trisdešimt metų, ir mes vėl matome grėsmes mūsų nacionaliniam saugumui. Blogai yra tai, kad visuomenės daugumai toks požiūris visiškai nepažįstamas, o mūsų šalies švietimo sistema nieko nepadarė, kad žmones parengtų neramiems laikams. Skamba žiauriai, bet labai gali būti, kad pūkuoti, išpuoselėti, išlepinti mūsų vaikai vieną dieną taps valstybės gynėjais.
– Ar egzistuoja paaiškinimas, kodėl kare žmonės tampa žvėrimis?
– Todėl, kad žmoguje egzistuoja dvi prigimtys – esame Dievo vaikai ir kartu biologinės būtybės, turinčios tikslą išlikti ir būti kuo geresnėje pozicijoje. Kai neparuošti žmonės patenka į vietas, kur jiems nereikėjo patekti, jie praranda Dievo vaiko savybes ir, praradę žmogiškumą, gali virsti visiškais žvėrimis. Mažai apie tai kalbame, nors kartais girdime apie per sapnus šokinėjančius karo veteranus. Iš karų grįžę žmonės sunkiai adaptuojasi. Kodėl? Todėl, kad jie nebuvo pasirengę, nes manė, jog pasaulis yra kitoks. Patekę į sunkių sprendimų lauką, jie negalėdavo veiksmų suderinti su savo vidumi, atmesdavo tai, kas vyksta, arba įjungdavo savęs naikinimo programą.
Sudėtingoje situacijoje žmogui reikia peržengti du svarbiausius slenksčius – išjungti savisaugos instinktą ir pakelti ranką prieš kitą, panašų į save. Tai – labai sunkus žingsnis, kurį žengęs patenki į plėšriųjų žvėrių kategoriją.
– Ar galite apibrėžti, kas, vertinant iš istorinės perspektyvos, yra drąsus karys?
– Drąsus karys dažniausiai turi ryšį su protėviais, – jei su priešais kovojo mano senelis, tai ir aš kovosiu. Štai kodėl bajorų giminėse buvo saugomi ir būsimiesiems riteriams rodomi mūšiuose dalyvavusių protėvių paveikslai. Kartais sakau moksleiviams susitikimuose: „Ar jūs tikrai bėgsite, palikę savo močiutes, mažus vaikus neapgintus?“ Man atrodo, kad pareigos ginti silpnesniuosius suvokimas stipriai motyvuoja. Svarbu suprasti, dėl ko vyksta kova ir karas. Drąsa atsiranda per pratybas, kai esi pasirengęs, kai žinai, kaip įveikti priešą.
– Dar vienas svarbus žmogus karo, o ir taikos metais – vadas. Tas, kuris veda į priekį…
– Sutinku, lyderis yra labai svarbu, nes žmogus kare suvokia, kad nuo jo niekas nepriklauso. Jis turi tikėti vadu, lyderiu, jam kur kas aiškiau, jei kovoja ne vien už Tėvynę, bet taip pat ir už vadą, už draugus. Kariškai žino, ką reiškia korpuso dvasia, komanda, kurioje esu aš, mano batalionas, mano kuopa, mano skyrius, mano draugai. Juk daugeliu atvejų draugai vienas kitą ir gelbsti, o apie kovinę draugystę sklando legendos. Taikos metu kartais tokio lyderio nėra, jis atsiranda, kai ištinka karas. Tada svarbiausiu veikėju gali tapti žmogus iš šalies.
– Šiandienos kariuomenėje pastebite tendenciją, kad ateina daugiau moterų?
– Didžiulę! Jos geriau pasirengusios, dažnai labiau motyvuotos, o vyrai, deja, silpnėja. Gal dėl to, kad daugelį jų užaugina vienišos mamos arba močiutės. Viena vertus, tikrai esama specialybių, kur moterys labiau tinka, kurios sutvertos karui, kita vertus, jeigu jos žus, o karas truks metų metus, nuostolis bus dvigubas, trigubas, keturgubas, nes jos vaikų nebeužaugins. Štai kodėl sakau, kad moterys, galinčios susilaukti vaikų, neturėtų atsidurti mūšio lauke.
– Ar jūs vis dar manote, kad Trečiojo pasaulinio karo galima išvengti?
– Galima, bet mes viską darome, kad neišvengtume. Senovės graikai sakydavo: „Marsas užvaldo žmonių protus. Ir kai karas baigiasi, kai imama ieškoti jo priežasčių, paaiškėja, kad priežastys buvo niekinės.“ Kai stebiu, kas vyksta Izraelyje, Rusijoje, man atrodo, kad Marsas įsisiautėjo, kursto žmones ir veda juos į pakvaišimą. Kartais galvoju: ar mes tikrai galime kažką pakeisti? Pamenate, ką rašė Remarque’as: yra laikas gyventi ir yra laikas mirti. Tačiau juk išlikome per šimtmečius, išliksime ir dabar, tik nepasiduokime iliuzijoms, geriau stenkimės būti pasirengę.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.