Gimtadienio proga – filosofiškai apie poetą Kazį Bradūną

Vasario 11 dieną Vilkaviškio rajono biblioteka minės Kazio Bradūno (1917 02 11–2009 02 09) gimtadienį. Poetui šią dieną sukaktų 108-eri metai. Ta proga kviečiame į jo kūrybą pažvelgti nauju – filosofiniu – žvilgsniu.

Nuo ko prasideda filosofija?

Pirmiausia reikėtų paklausti: koks yra tas „filosofinis žvilgsnis“? Daugeliui žmonių filosofija siejasi su abstrakčiais samprotavimais, sudėtingomis teorijomis ar „aukštomis materijomis“. Tokio pobūdžio filosofijos Bradūno kūryboje nėra. Tačiau egzistuoja ir kitas požiūris į „filosofinį žvilgsnį“ – tai klausimas apie filosofijos kilmę. Nuo ko prasideda filosofija? Dažnas filosofijos vadovėlis ir filosofavimo patirtis atsakys, kad filosofija prasideda nuo nuostabos, abejonės ir kančios. Iš jų kilusios mintys – jei jos nėra buitinės ir pragmatiškos – ir yra filosofija. Taip pat filosofija dažnai išreiškia save kaip klausimai ir įžvalgos, kurių filosofinį turinį pajuntame ir atpažįstame intuityviai.

Nuostaba

Nuostabos išraiška dažnai yra sušukimas. Tokį sušukimą aptinkame jau viename iš pirmųjų Bradūno eilėraščių „Gimtinė“: „Ir suplaka linksmiau širdis – / Vėl prieš akis gimtasis kraštas!..“. Mes nustembame, kai įprastus, seniai pažįstamus dalykus išvystame lyg pirmajį kartą. Būtent taip gimtąjį kraštą, o paskui ir visą pasaulį pamato poetas – poezijoje įvyksta pasaulio atvėrimas. Poetas netrukus išsako prielaidą: „Tai kodėl nebūti / Ėglio šakele“ („Svajonė“), tarsi stebėtųsi buvimo žmogumi privilegija ir negalėtų apsispręsti, kuo jam būti, pasidalinęs tarp žmogiškos būties ir gamtos. Švelnią nuostabą bei tokį pasidalijimą galima įžvelgti ir vėlesniame eilėraštyje „Pavasario debesys“, kai poetas jau buvo palikęs tėvynę: „O saulėtas debesų plaukimas, / Pilnas dangiškos taikos… / Koks ramus žmogaus širdies plakimas / Ten pavasarėjančiuos laukuos.“

Apskritai nuostabą Bradūnui labiausiai kelia žemė. Poetas tyliai nusistebi: „Tik suprast negali, / Kodėl žemė tyli…“ („Taikos rytas“), ir čia pat sušunka: „Žemė! – šventai ir džiaugsmingai / Lyg paklydęs jūreivis tariu…“ („Duona“).

Bradūno nuostabai būdinga tai, kad ją sukelia iš pažiūros nereikšmingi dalykai: „Ten keliai maldininkų numinti, / Spindi katedrų bokštai toli. / O aš Viešpaties mažąją mintį / Atradau pamirštam nuošaly“ („Adoratio rustica“). Netgi dangaus aukštybes poetas įkurdina paskutiniuose žemiškuose žmogaus namuose: „O, Viešpatie, koksai padangių aukštis! / Kokia pašautojo sparnų agonija! / Dabar žinau, jog šitas juodas paukštis / Lakios ir mano karsto gelmėje“ („Čiurlioniškas ir biliūniškas „Kliudžiau“). Tačiau eidamas „ežia tarp gyvenimo ir mirties“ poetas staiga nustemba: „Vyturys!“, ir paukščio giesmė jam suskamba lyg Apreiškimas („Apreiškimas“). Tokia pozicija yra būdingas modernios filosofijos bruožas, kai atsisakant šnekėjimo apie nežemišką tikrovę dėmesys yra nukreipiamas į žemišką. Šia prasme Bradūnas yra labai modernus poetas.

Abejonė

Nuostaba susijusi su dalyko egzistavimu, o abejonė – su egzistuojančio dalyko tikrumu. Su juo šiuolaikinė filosofija turi didelių problemų, retas kuris šiuolaikinis filosofas ryžtųsi įvardinti, kas jam yra tikra.

Šiame fone Bradūnas išsiskiria: jo poezija byloja, kad jis gyveno tikrų jausmų ir minčių pasaulyje. Ar tuomet galėtume tvirtinti, kad Bradūno pasaulyje nėra abejonės? Abejonė jo kūryboje yra švelni, besireiškianti kaip tylus svarstymas ar spėjimas. Ankstyvuoju laikotarpiu poetas ir stebisi, ir abejoja konkrečiu pasaulio pavidalu: „Ar toks, pasauli, argi tokis? / Ar šitai laime vadini? / O juokis, mano drauge, juokis, / Lyg būtų metai amžini“ („Mėnesiena“). Jis nepasitiki pojūčiais. Iš tolumos ataidintis mylimosios balsas primena vėjelio dvelkimą: „Mano meile, argi tu čia? O gal tik vėjelis pučia?“ („Kaip toli tu“). O gal tyloje skambėjo mamos balsas: „Rodos, šaukė kažin kur mama?..“ („Nakties tyloj“).

Gimtinę palikęs poetas nebuvo tikras, ar pasieks kada dar savo žemę: „Jeigu kada… o galbūt niekad“ („Tolimas vakaras“). Labai konkrečiai abejonę poetas išsako konkrečiosios poezijos kūriniu, turinčiu graikiškos vazos formą: „labai o labai abejoju / jos gyvybe ir mirtimi / o gal tik sijoju / šviesą ir tamsą / skito / akla akimi?“ („Graikiškoji vaza“). Čia išnykstančią priešpriešą tarp gyvybės ir mirties, šviesos ir tamsos išreiškia kone vien iš filosofinių klausimų sudarytas tikrai filosofinis eilėraštis „Antroji fuga I“, kurį galima pavadinti abejonės kulminacija: „Kas pasaka, kas realybė? / Kas gi šviesa, kas tamsa? / Kas akimirka, kas amžinybė? / Kas perlai, o kas rasa?“ Ir kaip galutinis himnas tikrumui čia pat nuskamba „Antrosios fugos II“ žodžiai: „Kas gali būt realiau / Kaip mediniai kryžiai prie tako, / Ten, kur tu ir kur aš gimiau, / Ten, kur smiltys į viską atsako…“ Šio tikrumo Bradūno kūryboje nepranoksta niekas. Jo nežeidžia vėliau išsakytos mintys, kai amžinybė regisi tik raidžių žaismas („Stebuklas“), kai gluosnis rodosi esąs „senas tėvulis, / o gal ir Dievulis“ („Dievas, gluosnis ir žmogus“), ar kai poetas nepasitiki moderniaisiais laikais: „O ką gi reiškia žmogus? Negi vien greitkelio triukšmą?..“ („Prie greitkelio“). Visas abejones įveikia gyvenimo paprastumas: „Ir grįžtam vėl prie duonos, / Prie duonos ir žuvies, / Viduryje stebuklo / Susėsdami ant žolės“ („Prierašai prie šv. Jono“). Toks tikrumas yra aukščiausias filosofinės pasaulėjautos siekinys.

Kančia

Kančia yra vienas giliausių poezijos šaltinių. Lygiai taip pat ji skatina ir filosofuoti, nes kančios patyrimas paliečia žmogaus gelmes ir verčia mąstyti. Dažniausia poetų kančios priežastis yra romantinė meilė. Kaip žinoma, Kazys Bradūnas buvo laimingai vedęs žmogus, žmonai Kazimierai paskyręs savo poetinį palikimą.

Jo kančios priežastis buvo kita – meilė paliktai tėvynei, vaikystės ir jaunystės dienų bei artimųjų ilgesys.

Jaunystėje poetas, kaip dažnas jaunuolis, išgyveno liūdesį: „Paliksiu vienų vienas, / Kitur nueis visi. / Paliks tik mano draugas, / Tik mano liūdesys“ („Mano liūdesys“). Tačiau jau rinkinyje „Svetimoji duona“ (1945), parašytame emigravus, pasigirsta būsimos kūrybos leitmotyvas: „Be tėvynės negaliu sušilti / Svetimojo židinio liepsna, / Be tėvynės ir gyvent ir mirti / Visoj žemėj vietos negana!“ („Be tėvynės“).

Pats faktas, kad vieta, kurioje gimėme ir augome, gali turėti tokią didelę reikšmę, nėra savaime suprantamas ir yra įdomus filosofiniu požiūriu: poeto žodžiai išryškina mintį, kad praradęs tėvynę kaip svarbiausią vietą žmogus praranda bet kokią vietą. Kita vertus, tėvynė yra ne tik vieta, bet ir žmonės, kurie joje gyvena ir miršta, ir ją praradusiesiems yra trokštama vieta atgulti amžinojo poilsio. Apie tai kalba eilėraštis „Kaimo takai“: „Jūs šaukiate kaimyną prie kaimyno, / Jie sveikinas grubia, gera ranka, / Ir baigiatės prie kaimo kapinyno, / Panerdami po šimtmečių banga.“ Būtent tėviškės žemė poetui tampa žeme, šitaip tėvynės temai pereinat į mirties temą. Poetas žemei taria: „Teateinie senoji raudotoja / Prie tavo karsto, / Kvepiančio eglėm, / Ir molio indan rauda“ („Atvaja“), o svetimoje šalyje pravirksta: „(…) nevertas / Mirti prie gimtojo ežero, / Kad bangų mėnesiena ribuotų / Mano akių stikle“ („Kaltė“).

Netgi reliatyviai nepavojingas buvimas emigracijoje Bradūnui prilygo tremčiai, kurioje žmogaus gyvenimas „Tirpsta kaip vaškas / po žvakės liepsna. / Ir mano ranka visada ugnyje“ („Po žvakės liepsna“). Vis dėlto laikui bėgant kančios pojūtis Bradūno kūryboje slopsta ir senstantis poetas įstengia pasipriešinti mirčiai: „O netikiu, kad viskas miršta, / Dengias vėsa vakarine. / Tai tik įspaudžia Dievas pirštą / Į žemės molį – į mane“ („Vakaro vėsa“). Veikiausiai tai susiję su gyvenimo aplinkybėmis – 1992 metais poetas grįžo į Lietuvą. Jo likimas nebuvo tragiškas, todėl vėlyvojoje poezijoje kančią keičia susitaikymas: „Mirštanti rožė dar girdi / Tolimą vasaros balsą. / O aš klausausi grįžtančio / Viso gyvenimo aido“ („Vėlyvas ruduo“). Šis aidas jam skambėjo gražiai.

Filosofiniai klausimai

Garsusis Antikos filosofas Aristotelis rašė: „(…) poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją, nes ji labiau atskleidžia bendruosius dėsningumus (…) („Poetika“, 1451 b). Kas tie „bendrieji dėsningumai“? Galima paprastai atsakyti, jog „bendrieji dėsningumai“ yra tikrovės dėsniai. Kartais juos išreiškia klausimai, kartais tiesioginės įžvalgos.

Štai keletas iš filosofinių klausimų, kuriuos savo kūryboje iškelia K. Bradūnas: „Kur pasibaigia žmogus / Ir kur prasideda Dievas?“ („Antroji fuga“ I), „Kas gi aš – visuma ar skeveldra / Žemėje ir danguje?“ („Susitinkant“), „O kur ta / Paprasta / Tiesa?“ („Pokalbiai su karalium. Anno Domini 1323–1973“), „Kas ta daugiskaita: / Dievai ar žmonės? / Į ką aš panašus?“ („Prierašai“), „Gal ten takas mano paties? / Gal gyvenimo? Gal mirties? / Kur tu, mano dvasia?“ („Brydė rasose“), „Poezija, kas tu esi?“ („Kas tu esi?“), „Kur gyvenimas, o kur teatras?“ („Klausimas“) ir kt.

Filosofinės įžvalgos

Filosofinės įžvalgos paprastai išreiškiamos teiginiais, jų skalė Bradūno kūryboje dar platesnė nei klausimų. Jos apima Dievo, gyvenimo ir mirties, žmogaus ir pasaulio, pažinimo bei meno prigimtį. Ryškiausios jo kūryboje yra įžvalgos, susijusios su gyvenimo ir mirties pora. Kartais ją lydi religinis motyvas: „Aš išėjau iš Tavo rankos / Ir į Tave aš vėl grįžtu“ („Grįžtu“), o kartais – ne: „(…) kiekvienas lopšelis / Bus panašus į karstą“ („Grabadirbis“).

Apskritai kaip tikras filosofas stoikas Bradūnas dažniau kalba apie mirtį ir bando ją prisijaukinti: „Aš numečiau viską, tik mirtį, / Kaip kūdikį, vystau dainom“ („Kai paliepsi“). Galiausiai poetui tai pavyko, ir jis tapo mirčiai abejingas (žr. „Prierašai“). Kaip religinis mąstytojas, Bradūnas kalba apie „didelį, kaip visata, tikėjimą ir mažą, kaip ašara, žinojimą“ („Krikštatėviai“), kaip egzistencialistas, išpažįsta gyvenimo trapumą: „Visas gyvenimas čia buvo / Tik trumpas sustojimas užeigoj“ („Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“). Poetas prisipažįsta, kad jam būdingas ir šiuo metu kritikuojamas filosofijos ekspansyvumas: „Aš Tavo Tebūnie seku: / Aš noriu būt viskuo“ („Prierašai“) bei susitapatina su pirmųjų žmonių pora, paragavusia pažinimo vaisiaus: „Būsim dievai! Būsim žinojimas! Ir būsim amžini!“ (ten pat). Apie savo meną jis išsitaria taip: „Poetas tiktai šventės juokdarys. / Gal duobkasys? Neaišku“ („Mano rolė“). Gyvenimo pabaigoje jis ramiai suvokia gyvenimo vienatinumą: „Gyvenimą prabėgau vienu šuoliu, / Kaip kareivis ataką. / Tik paskutinėje užtvaroj /Jokio priešo nėra – / Vien tik ramybė. / Paguldau ginklus, / Atsisėdu, / Gerai žinodamas, / Jog antro šuolio nebus“ („Vienu šuoliu“).

Kai apgaubia ramybė, visi filosofijos tikslai yra pasiekti.

Kazio Bradūno kūrybinis palikimas apima daugiau nei tūkstantį puslapių. Savaime suprantama, neįmanoma visko aptarti viename straipsnyje. Tačiau būtina pridėti apibendrinančią pastabą. XX amžiaus filosofija atsigręžė į kalbą ir netgi kai kuriais atvejais buvo vadinama kalbos filosofija. Vienas svarbiausių jos teiginių yra tas, kad filosofija slypi kalboje. Vadinasi, nebūtina kurti sudėtingų teorijų. Pakanka kalbėti nebanaliai ir poetiškai, ką darė Kazys Bradūnas.