Laikraščio istorija – kolegų prisiminimuose

„Santakai“ bei ankstesnei „Pergalei“ daug metų atidavę kolegos žurnalistai, dabar jau išėję į užtarnautą poilsį, pasidalino savo prisiminimais apie darbą redakcijoje. Pasirodo, būta ir linksmų, įdomių, ir gana įtemptų akimirkų.

Birutė NENĖNIENĖ (redakcijoje dirbo nuo 1969 m. iki 2011 m.): „Malonu, kai žmonės prisimena, kad esu iš „Santakos“.

Redakcija – pirma ir vienintelė mano darbovietė, kurioje prabėgo be trupučiuko 43-eji gyvenimo metai.

Ir kai kartais praeinu pro dabartinę vaikų muzikos mokyklą Kęstučio gatvėje, žvilgteliu į pirmojo savo kabineto langą, atplaukia šilti prisiminimai. Redakcijos darbuotojams pirmame aukšte priklausė penki kabinetai ir fotolaboratorijos patalpa. Dar viename kambaryje buvo įsikūrusi namų valdyba. Dukart per savaitę antrame aukšte repetuodavo mokinių pučiamųjų instrumentų orkestras. Kiekviename kabinete stovėjo koklinės krosnys. Jas per kūrenimo sezoną prieš darbą pakurdavo valytoja Adelė Gelbūdienė, mūsų vadinta Gerbūdiene. Fotografu tada dirbęs Algimantas Borkertas į atokiausius rajono kampelius vykdavo motociklu.

Dvidešimtmetė turėjau drąsos ir pagal skelbimą laikraštyje 1969 metų vasarą pirmąkart pravėriau tuometinės „Pergalės“ redaktoriaus Juozo Urbono kabineto duris. Buvau baigusi du lietuvių kalbos ir literatūros kursus tuometiniame pedagoginiame institute. Mane priėmė literatūrine darbuotoja, bet pasiuntė dirbti korektore, mat reikėjo pavaduoti laikinai šias pareigas ėjusią ir vaiko auginimo atostogų susiruošusią išeiti Birutę Pavlovienę. Ji ir tuomet atsakingojo sekretoriaus pareigas ėjęs Romas Dačinskas buvo pirmieji mano mokytojai.

Drąsos ir kančios prireikė, kai redaktorius besąlygiškai pareikalavo ką nors parašyti laikraščiui. Neturėjau supratimo, nei kur, nei ką, nei ko klausti. Išgelbėjo tuometinis redakcijos žemės ūkio skyriaus vedėjas Julius Lenčiauskas. Buvo prasidėjusi javapjūtė, motociklu nuvežė į kolūkio laukus per pietų pertrauką, už mane klausinėjo, aš užsirašinėjau ir grįžusi parašiau pirmą straipsnį – gal kokių dvylikos eilučių žinutę.

Tada laikraštyje buvo priimta rašyti vaizdelius apie darbščius rajono žmones, tad pirmojo tokio vaizdelio herojumi pasirinkau savo dėdę, vertinamą kaip puikų krosnių, suvalkietiškų mašinų meistrą. Jo neatsiklausiau, nepasakiau nieko, o rašinį pasirašiau slapyvardžiu. Kai jis laikraštyje pamatė straipsnį, supyko, žadėjo redakcijoje aiškintis, kokia ten „rašytoja mergiščia“ atsirado.

Tokia patirtis buvo labai smagi, tad nutariau sukurti pirmą straipsnį laikraštyje populiariai rubrikai „Moralės temomis“. Parašiau apie kaimyną, nuolat girtaujantį ir smurtaujantį prieš žmoną, kuri su vaikais naktimis turi prieglobsčio ieškoti pas kaimynus ar glaustis lauke. Nors pasirašiau slapyvardžiu, šįkart buvau demaskuota. Kaimynė man dėkojo, o jos vyras ilgai burnojo.

Su patirtimi subrendo supratimas, jog žurnalistikoje reikalinga ne tik drąsa, bet ir atsakomybė pateikti tikslius faktus ir įvykio aplinkybes. Juk aprašytieji žmonės gyvena greta, tame pačiame mieste ar kaime, juos bet kada gali sutikti, tad bus gėda į akis žiūrėti.

Dar po metų gavau gerą pamoką. Vadinamieji redakcijos gamybiniai pasitarimai vykdavo antradieniais, rinkdavomės redaktoriaus kabinete ir savaitei planuodavome, ką rašysime į artimiausius laikraščio numerius. Man į kito antradienio numerį užplanavo rašinį apie ordinu apdovanotą melžėją iš tuometinio „Šilupės“ kolūkio. Visą rytojaus dieną, trečiadienį, užtrukau rinkdama informaciją: reikėjo nuvažiuoti autobusu į „Šilupės“ kolūkį, susirasti straipsnio heroję, pakalbinti. Ketvirtadienį sėdau rašyti, tačiau nesisekė – kažkaip nesirašė, tad straipsnio nebaigiau. Vargau ir penktadienio rytą. Keliskart duris pravėręs redaktorius vis reikalavo teksto. Aš žadėjau tuoj tuoj pabaigti. Bet dar užtruko, kol sekretorė-mašininkė perspausdino rankraštį.

Netrukus redaktorius sušaukė visus darbuotojus į neeilinį susirinkimą ir perskaitė įsakymą, kad man laiku neįvykdžius užduoties sužlugdytas redakcijos darbo ritmas, tai vertinama kaip pravaikšta, todėl aš pusei metų pažeminta pareigose – dirbsiu ne literatūrine darbuotoja, o korektore. Negelbėjo nei mano pasiaiškinimas, nei kolegų užtarimas.

Po atostogų radau pokyčių: redaktorius J. Urbonas buvo išėjęs dirbti į rajono vykdomąjį komitetą, o redaktoriumi paskirtas Povilas Jankys. Į redakciją atėjo ir daugiau naujų žmonių, mane grąžino į ankstesnes pareigas. Ramybė ir santarvė, pagarba vyresniesiems ir kiekvienai iniciatyvai kolektyvą jungė visus P. Jankio redaktoriavimo metus.

Kiekvienas gyvenimo etapas turi savo grožio ir prasmės. Vartydama senuosius laikraščio komplektus mintyse atgaivinu daugelį buvusių renginių, susitikimų, jaučiu su žmonėmis buvusią bendrystę, kuri užsimezgė per pokalbius „ne spaudai“. Gera buvo gyventi rajono, šalies pulsu, mokytis iš paprastų žmonių gyvenimiškųjų patirčių, iš skaudžių ir sėkmingų istorijų.

Nors senokai nebedirbu redakcijoje, malonu, kai visai nepažįstami žmonės užkalbina, prisimena, kad esu iš „Santakos“, ir paklausia, kodėl neberašau.

Algimantas GUDAITIS (redakcijoje dirbo nuo 1989 m. iki 2005 m.): „Pažinau daug puikių žmonių, bendraminčių.“

Už „Santaką“ aš vyresnis tik keletu metų. Todėl jos rašiniai ir aktualijos man pakankamai artimi. Tiesiogiai su „Santaka“ ir jos skaitytojais pradėjau bendrauti devintame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Tuomet ji dar vadinosi „Pergalė“. Į laikraštį dirbti mane pakvietė Birutė Nenėnienė, išėjus ilgamečiam redaktoriui P. Jankiui tuomet laikinai ėjusi jo pareigas.

Dar ir šiandien prisimenu, kaip man, naujam korespondentui, ilgametis laikraščio žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Vendrikis pavedė sudaryti rajono kolūkių ir tarybinių ūkių gyvulininkystės pasiekimų rodiklių socialistinio lenktyniavimo lentelę. Tai buvo paskutinė tokia suvestinė, mat visa bendruomenė, kartu ir „Santaka“, įžengė į naują, niekam negirdėtą etapą – privatizaciją.

„Santaka“ tuomet buvo savo viršūnėje – tiražas augo kaip ant mielių, kiekviena miesto ir kaimo sodyba prenumeravo ir skaitė laikraštį, atspindėjusį naujojo laikmečio aktualijas.

Tuomet kiekvienas rašėme tai, ką diktavo protas ir širdis. Aš, kaimo vaikas, visą laiką stengiausi rašyti apie kaimo žmones. Jie tuo metu kaip tik atsikratė nusibodusio kolūkiečio vardo ir pradėjo laisvo ūkininkavimo dalią. Pamenu, kaip su fotografu R. Čėpla lankydavome pradedančius ūkininkauti buvusius kolūkiečius ir prašėme nekviesti į trobą, o aprodyti tvartus, gyvulius, paukščius, nuosavus laukus, nes tik jie nusako, kokia ūkininkavimo pradžia ir kokia viltinga ateitis. Deja, ne visų viltys ir troškimai pasiteisino. Vietoj nuosavos žemės ir sodybos teko paragauti išvarytojo dalią. Privatizavimo įkarštyje kaimas pasuko didžiažemių pusėn. Ten, kur kaimo žmogus vylėsi pasistatyti savo namus, įkurti sodybas, subolavo jūra besisupantys didžiažemių ūkininkų laukai.

Dirbdamas laikraštyje pažinau daug puikių žmonių, bendraminčių. Gražiai bendravome su fotokorespondentu R. Čėpla. Jo nuotraukos puikiai atspindėdavo kaimo žmonių gyvenimą.

Dažnai prisimenu kolegę B. Nenėnienę. Skaitydavau jos straipsnius apie rajono miestelius, kaimus ir bažnytkaimius, jų įsikūrimo ir klestėjimo istorijas, garsius žmones, dvasininkus.

Kaip nepaminėti mašininkės Bronės Palubinskienės! Prisimenu, kaip pradėjusiam dirbti redakcijoje teko straipsnius rašyti ranka, o po to diktuoti sekretorei-mašininkei. Bronelė puikiai taikė gramatikos taisykles – korespondentų padarytas klaidas pati ištaisydavo.

Taip vienas po kito dėstosi atsiminimai, jubiliejai, įvykiai veja vienas kitą. Visa tai teisingai ir objektyviai atspindi šių dienų spauda. Sėkmės „Santakai“ tame kelyje!

Romas ČĖPLA (redakcijoje dirbo nuo 1977 m. iki 2014 m.): „Teko suktis visuose svarbiausiuose rajono įvykiuose.“

Aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjęs dirbti Vilkaviškio siuvimo fabrike aktyviai bendradarbiavau su tuometiniu „Pergalės“ laikraščiu, jo fotografu Vincu Padolskiu. Laikraštis spausdino mano darytas nuotraukas, žinutes. Tad kai 1977 m. fotografas V. Padolskis nutarė išeiti į tuomet prestižiniu laikytą darbą degalinėje, buvau pakviestas į redakciją. Ten dirbau iki pat užtarnauto poilsio – 37-erius metus.

Per tą laiką teko patirti daug įdomaus, fotografuoti žinomas asmenybes, garsius politikus, menininkus, dvasininkus.

Prie sovietų valdžios vieni svarbiausių renginių būdavo komunistų partijos konferencijos. Į jas susirinkdavo tuometinė grietinėlė – partijos komiteto, įstaigų, kolūkių vadovai. Eilinis komunistas į tokius renginius net negalėdavo patekti. Kai tekdavo fotografuoti, mintyse šypsodavausi, kad visame didžiuliame žmonių būryje esu vienintelis partijai nepriklausantis asmuo.

Sovietmečiu daug fotografuodavau kolūkiuose, fabrikuose, publikuodavome darbo pirmūnų portretus – melžėjų, traktorininkų, socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų.

Tačiau įdomiausias periodas prasidėjo susikūrus Sąjūdžiui. Tuomet vyko mitingai, kilo trispalvės, pirmą kartą išgirdau giedamą „Tautišką giesmę“, pamačiau naujas, drąsias asmenybes, sekiau Basanavičynės ir Tautinio atgimimo ąžuolyno kūrimosi istoriją. Visa tai teko fotografuoti laikraščiui.

Labai įsiminė 1991 m. kelionė į Lomžos katedrą (Lenkija), kur pirmą kartą teko gyvai pamatyti popiežių Joną Paulių II, atvykusį susitikti su lietuvių bendruomene. 1993 m. popiežius atvažiavo į Lietuvą, jį sutiko minios žmonių, šimtai žurnalistų iš viso pasaulio, įvairių vietinių leidinių. Buvau gavęs akreditaciją, tačiau norinčiųjų buvo tokia jūra, kad artyn neprisigausi. Sunku patikėti, bet man padėjo įžūlumas – išdrįsau papriekaištauti, kad akreditacijos neduoda jokios naudos, jei tenka fotografuoti iš tokio atstumo. Išgirdę mano replikas organizatoriai įleido į prezidentūrą – tuometinio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kabinetą. Ten buvome tik du fotoreporteriai iš Lietuvos – prezidento fotografas ir aš. Bet ir ten neapsiėjau be nuotykių. Nors buvo liepta stovėti vietoje ir nekeisti lokacijos, bandžiau ieškoti geresnio kadro ir peršokau kitur. Pajutau, kaip apsaugos darbuotojas mane stvėrė už sprando. Aš pritūpiau, bet tada jau buvau užsiėmęs geresnę poziciją ir daugiau nebejudėjau.

Fotografavau kone visus Vilkaviškyje viešėjusius Lietuvos prezidentus, premjerus. Sakyčiau, teko suktis visuose svarbiausiuose rajono įvykiuose, nes redakcijoje buvau vienintelis fotografas. Išėjęs į užtarnautą poilsį nuo žurnalistikos atitolau – dabar fotografuoju tik šeimą ir džiaugiuosi senų, mano veiklą primenančių negatyvų archyvu.