Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) išleido tremtinio Jono Janušausko „Igarkos dienoraštį“ – tremtį už Šiaurės poliaračio liudijančią išskirtinę publikaciją. Autorius jį rašė trejus metus be perstojo, skrupulingai surašydamas kiekvienos tremtyje išgyventos dienos įvykius ir net menkas smulkmenas, todėl beveik trijuose šimtuose puslapių užfiksuota informacija atskleidžia naujų detalių apie tremtinių gyvenimą Sibire.
Dienoraščio autorius Jonas Janušauskas (1914–1996), stipraus Šimkaičių valsčiaus (dabar Jurbarko r. sav.) ūkininko sūnus, buvo ištremtas su tėvais, savo ir sesers šeima – iš viso su dešimčia artimųjų. Dienoraštis rašytas kasdien trejus metus: nuo įsodinimo į traukinio vagoną 1948 metų gegužės 22 dieną iki 1951 metų birželio 30 dienos.
„Galima manyti, kad fiksuoti savo gyvenimą autorius apsisprendė jau pirmosiomis dienomis: po gegužės 22-osios įrašo, kurį greičiausiai užrašė kiek vėliau, tęsia 26 dieną ir nuo tada įrašai nuoseklūs. Tiesa, paskutinio pusmečio įrašai lakoniški, trumpi, kartais tik sakinys ar du – apie darbo pradžią, orą“, – pasakojo publikaciją parengusi LNM istorikė Virginija Rudienė.
Dienoraštį į Lietuvą parsivežė pats autorius, tačiau artimiesiems apie jį pasakė tik Atgimimo metais. Į muziejų prieš keletą metų rankraštis pateko kaip trijų Janušauskų šeimos kartų atstovų – autoriaus sūnaus Algimanto, vaikaičio Povilo ir provaikaičio Arno – dovana.
Tokio dienoraščio egzistavimas tuomet gerokai nustebino tyrėjus: nors tremtį atspindinčių atsiminimų gausu, dienoraščio pobūdžio šaltinių esama išties nedaug, o istoriniu požiūriu jie yra patys vertingiausi.
„Kol kas tai yra vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje, vienoje iš atšiauriausių ir santykinai didžiausio lietuvių mirtingumo tremties vietų.
Kasdienę tremtinių gyvenimo realybę autorius fiksavo itin įtaigiai, taigi turime trejų pirmųjų, sunkiausių tremties Igarkoje metų didelės lietuvių šeimos kasdienio gyvenimo kroniką. Tai autentiškas tremtyje išgyventų dienų liudijimas, užrašytas tą pačią įvykių dieną, todėl paveikus ir patikimas“, – sakė V. Rudienė.
Leidinys iliustruotas fotografijomis ir dokumentais iš Janušauskų šeimos archyvo, LNM rinkinių ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomų tremties bylų.
„Igarkos dienoraštį“ galima įsigyti LNM elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose. Skaitytojai kviečiami susipažinti su knygos ištraukomis.
[Pirmas įrašas] 1948 m. gegužės 22 d. rytas. Atvyksta 3 ginkluoti pareigūnai, perskaito Ministrų Tarybos nutarimą, kad aš su savo šeima ir tėvais privalau išsikelti į Vyriausybės numatytą nežinomą respubliką. Davė 40 minučių laiko susikrovimui, bet ir tas laikas nepraėjo – jau mes važiavome į buv[usius] savo namus, ten pakrovė į mašinas ir nuvežė į Viduklės stotį. Duonos davė Marcelė, Pažereckienė, Žiūraitis J. Ir Žiūraičio paėmiau rugius, kurie buvo padėti pas mane. Iš Viduklės išvykome tik gegužės 24 d. – laukėme, kol sugaudys kitus. Vykome per Panevėžį, per Latviją, per Smolenską. Gegužės 25 d. gavome pietus: davė duonos po 700 gr. ir po samtį sriubos.
[1948 m.] Birželio 26 d. rytas. Sukylame ankstokai, išsiverdame pusryčius duobėse ir vėl laisvi. Įsakymas – susirinkti vagonų vyresniesiems. Susieiname. Konvojaus leitenantas įsako kuo skubiausiai pasiruošti daiktus, kad, gavus įsakymą, be sutrukdymų galėtume vykti. Pas visus tremtinius nerimas, nes ateitis neaiški. Didžiausias subruzdėjimas: stumdosi, bėgioja, krauna, iškrauna savo maišus. Kiti bėga keptis lepioškų kelionei, treti verdasi kruopas prieš kelionę. Įvairūs spėliojimai dėl kelionės. Pietus šiandie gauname: duonos po 500 gr., kopūstų sriubos 2 viedrus, košės 1,5 viedro ir tos pat mėsos. Bebaigiant valgyti, įsakymas išnešti iš barakų turtus. […] Visi išvažiuoja, mes su maistu patys paskutiniai atvykstame į laivą. Jau radome savo daiktus suneštus į laivą, liko tik atvežtą maistą susinešti. Tuoj tai ir atliekame, ir jau visai naktis. Laivas „Juozas Stalinas“. Laivas ne visai mažas, dviejų aukštų. Mūsų į antrą aukštą neleidžia, susikemšame kaip silkės į bačką.
[1948 m.] Liepos 11 d., sekmadienis. […] Kaip paprastai, išsivirę vandenio, papusryčiaujame su duona ir tuoj į miestą, į turgų, nešini divonais ir audiniais. Šiandie turguje tikras audinių paradas, o pirkti nėra kam, nes čia iš pinigo visi maitinasi. Lietuvaite, kur tavo garbė, kur pasididžiavimas savo gražiaisiais rankdarbiais ir audiniais? […] O dabar tokie raštai, rankų siuviniai, kurie buvo net pasaulyje pasididžiavimas lietuvaitės rankų sugebėjimu, šiandie tas viskas mainoma į duoną, į tą duoną, kuri nors ir stumia dieną po dienos dar tolyn nuo bado, bet ir tie audiniai neišgelbės, nes čia rusai siūlo tiesiog ant juoko mažas kainas ir sako: „Toliau atiduosite dar už pigiau, kada norėsite valgyti.“
[1948 m.] Rytą liepos 29 d., ketvirtadienį, mylimas mano tėtė 5 val. užmerkė savo akis, ir užmerkė visiems amžiams, kad daugiau nematytų tokios neteisybės pasaulyje, visiems amžiams pasitraukė žmogus iš gyvenimo kovos kelio ir leido priešams pasityčioti. […] Visą dieną ne ėjau, bet bėgau iš vienos įstaigos į kitą, iš vienos raštinės į kitą, kol šiaip taip išgavau laidotuvių dokumentą, karstą, arklį su vežimu, ir nuvežėme vargšą kankinį į tokią vietą, kad Lietuvoje ir šuo nenorėtų pažiūrėti į tokius kapus. Visur buvęs miškas, bet iškirstas, atžėlę tik maži berželiai ir mėlynių lapai, samanos. Čia apie 0,5 m aukščio [turėtų būti: gylio] kiekvienoje duobutėje telkšo vanduo, uodų – atrodo, kad visas oras juoduoja. Aplinkui kapuose daugumoje matosi karstai sulaužytais dangčiais. Kvapas tiek tvankus nuo lavonų, kad ilgiau pabūti negalima. Antkapiai, buvę iš samanų, visur įgriuvę, kryžiai čia lietuviški, rusiški ir daug ir [kitokių] ženklų – mat tautų draugystė. Ir keletas penkiakampių nosis iškėlę raudonuoja. Iškasėme duobę ne daugiau 60 cm [gylio] ir ant ledo, kuris, žinoma, šlapias, padėjome savo gimdytojo karstą su palaikais, šiek tiek užvertėme žemės ir, vos atsimušdami uodų, patraukėme į baraką.
[1948 m.] 1 d. rugsėjo, trečiadienis. Oras labai gražus, dirbame suprakaitavę. Po darbo – pas Poviliuką. O, koks džiaugsmas, jau man Povilėlis nusišypso! Atrodo, kad gal ir atspės, kokia liga. Gal Dievas pasigailės tremtinių ašarų. Šiandie Maskvoje mirė Ždanovas. Visur vėliavos, juodu audeklu apsiūtos, visi tarnautojai pasipuošę šventadieniškai. Užeinu į krautuvę, gi parduoda saldainius. Tuoj į eilę. Paskui [manęs] dar desėtkas ir prieš [mane] – apie 5 lietuviai, kiti – rusai. Duoda rusams po 1–2 kg. Prieina lietuvė – sako: tegalima tik po 0,5 kg.
[1949 m.] 24 d. gruodžio, šeštadienis. Kūčios. Oras vis šaltas, apie 40°. Šiandie einu į Naujamiestį, būtinai užsinoro Kūčioms silkių. Nu, ten gaunu, parsinešu ir kitokių gėrybių. Penktą valandą pareina iš darbo mamutė ir prasideda Kūčių ruošimas. Suruošia moterys sukilusios ir tuoj apsėdome stalą visa jungtinė dešimtis. Ir šiandie ypatingai geroje nuotaikoje praleidome Kūčias, mat vaikučiai ką tik išgijo – čia daug gero suteikia. Vincelės pinigai taipgi daug padėjo. O be to, jau antros Kūčios tokioje padėtyje, tai pripratome, ir be to, atrodo, daug nuotaiką pataiso ateities viltis. Po Kūčių jau vėlai sumiegame.
[1950 m.] 16 d. vasario, ketvirtadienis. Tai buvusi kada lietuvių tautai brangiausia šventė, Nepriklausomybės paskelbimo diena. Ar pasikartos kada dar tokios šventės mūsų tėvynėje, ar sugebės tėvynės mylėtojai tiek pasidarbuoti, kad įrodytų pasauliui, kad Lietuva sugeba ir gali būti nepriklausoma? [Tai] Dievo valioje ir gerų žmonių pasiryžime. Šiandie oras gražus, saulutė šviečia. Parnešu vandenio, nuperku duonos ir vėl poilsis. […] Vakare 12 val. – į darbą.
[paskutinis įrašas, 1951 m.] 30 d. birželio, šeštadienis. Ir užbaigiame viršvalandžius, nuo nakties – į darbą.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.