Vasario 19-ąją Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje vyko Žmogaus ir Žodžio įgalinti bei lemti mainai, atvėrę svarbiausias ir reikšmingiausias mūsų tautos, kalbos ir žmogaus vidinės raiškos kryptis, kuriomis nenuilsdamas keliavo mūsų kraštietis, Vilkaviškio rajono garbės pilietis, gimtojo žodžio saugotojas bei lietuviškųjų tradicijų puoselėtojas Kazys Bradūnas.
Simboliška ir prasminga, jog tarp šių pastato sienų kadaise gimė pirmieji poeto eilėraščiai, o mūsų bibliotekos svečių knygą puošia pirmasis paties K. Bradūno įrašas, žymintis 1990-ųjų rugsėjo aštuntąją: „Džiaugiuosi sugrįžęs į savo jaunų dienų gimnaziją – į šiandieninę Vilkaviškio biblioteką. Radau tą pačią klasę ir tą patį langą, per kurį kelerius metus žvelgiau į nežinomą ateitį. O ji buvo visokia. Bet šiandien, anot eilėraščio, „į savo vietą pareinu ir atsisėdu su visais.“ Su visais „Prie vieno stalo“. Gyvuokim ir kalbėkimės, kaip kaimynai per atlaidus.“
Vis dar jusdami ir brangindami poeto palaiminimą, minėdami 108-ąsias jo gimimo metines, džiaugėmės unikalia proga – susitikimu su ypatingomis viešniomis – K. Bradūno dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene bei anūke Vaiva Aglinskaite, dovanojusiomis begalę dosnių prisiminimų, kurių esminė ašis – pamatines vertybes deklaruojanti ir visą gyvenimą lietuviškumo svarbą akcentuojanti K. Bradūno gyvenimiškoji patirtis.
Paklausta, kokio jausmo lydima atvyko poeto dukra Elena, pastaroji šiltai ir atvirai prisipažino: „Šita vieta jau buvo mums giliai tėvelio įskiepyta ir čia visad jaučiuosi taip, tarsi grįžčiau į savo tėviškę.“ Jausdama gilų artumą šiam kraštui, brangindama stiprų ryšį su žeme ir jos žmonėmis, pašnekovė perteikė svarbiausią žinutę – už visa tai ji dėkinga savo tėvams ir jų atkakliam bei nepalaužiamam siekiui puoselėti, branginti ir visais įmanomais būdais skatinti lietuvybę, priverstinai gyvenimą kuriant svetur. „Nuo mažumės šeimoje buvo diegiama pagarba ir meilė knygai, kiekvieną savaitę lankoma Baltimorės viešoji biblioteka, aktyvus tėvelio ryšių mezgimas su Lietuvos šviesuoliais, užsidegusiais per literatūrą, per meną kelti Lietuvą ir nuolat besirūpinančiais gimtosios kalbos sklaida, – visa tai mus supo ten, emigracijoje.“ Pirmąjį sugrįžimą į Lietuvą 1990-aisiais, dar prieš sausio 13-ąją, poeto dukra Elena prilygino šventai piligriminei kelionei, kuomet pirmiausia ne Vilniaus, o Alvito žemę palietė Bradūnų šeimos pėdos: „Tėviškė buvo svarbiau už viską – tiek mano tėveliams, tiek dabar mums, kaskart į ją sugrįžtant.“
Poeto K. Bradūno anūkė Vaiva taip pat noriai dalinosi ta gyvenimo atkarpa, kuria keliavo su savo seneliu drauge. Pirmąkart į Lietuvą sugrįžusi ketverių, ji mena eilę vėlesnių vasarų, kurias leisdavo pas senelius, Vilniuje. Diktantų rašymas ir muziejų lankymas, poezijos renginiai ir įvairios kelionės po Lietuvą tuomet mažametę ne itin žavėjo, tačiau šiandien antropologė ir muzikantė V. Aglinskaitė yra didžiai dėkinga už visas senelio perduotas vertybes ir visus bendrystę liudijančius ritualus. Skvarbiausių sielos įspaudų ir vidinių palytėjimų išdava – Vaivos prakalbinta kanklių melodija ir atliekamos dainos pagal poeto Kazio Bradūno sukurtas eiles. Jautrus ir subtilus skambėjimas, užbūręs salę ir nepalikęs nė vienos abejingos širdies.
Analogiškai palytėjęs ir poezijos žodis, išraiškingai tariamas skaitovo Pauliaus Širono. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistas bei laidų vedėjas kvietė pakeliauti skaidriais ir sakraliais poeto K. Bradūno kūrybos keliais. Skvarbus balso tembras, įtaigiai ir jausmingai prakalbintas žodis – talentingo skaitovo dovana vilkaviškiečiams. „Kas man labai svarbu – būtent žodžio gerbimas. Žodis turi būti labai tiksliai eilėrašty atrinktas. Ar į Dievulį kreipiesi, ar į medį, ar į paukštelį, – pirmiausia poezijos žodis. Nusilaužiu poezijos šaką, išdrožinėju lazdą eilėraščiais ir pasileidžiu kelionėn…“ (K. Bradūnas).
Užrašytas žodis saugo praeitį. Gyvai tariamas – dabarties saugykla. Gražiausia, ką gali dovanoti praeitis tiek dabarčiai, tiek ateičiai, – šeimos, tradicijų ir santarvės tęstinumą. Savo paties gyvenimu esmines vertybes liudijęs poetas K. Bradūnas tapo neįkainojamu pavyzdžiu žmogaus, gebėjusio įskiepyti tyro, ganėtinai taupaus, netgi sakralaus gimtojo žodžio svarbą ir reikšmingumą: „Savo kūrybinėse pastangose man pačiam buvo svarbiausia neprarasti savo šaknų, kurios taip ir pasiliko gimtojoje žemėje.“
Vilija ŠTREIMIKIENĖ
Vilkaviškio viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.