Premijų gavėjai Lietuvos nepaliks

Andrius GRYGELAITIS

Keturiems buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniams įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio bei brolių Algimanto ir Romo Kezių vardinės premijos. Jas gavo Austėja Strakalaitė, Urtė Kairaitytė, Gustas Aušiūraitis ir Dovydas Vabolis.

Didelė paskata

Kasmet vardinėmis Lietuvių fondo stipendijomis pradžiuginami bent 3 ar 4 buvę Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai.

JAV gyvenusio kraštiečio A. Karaičio vardu pavadintos premijos įprastai skiriamos buvusiems gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems ekonomikos ir verslo srityse. Tuo tarpu brolių Kezių premijos kasmet atitenka tiems aukštųjų mokyklų studentams, kurie dar gimnazijoje mokėsi gerais pažymiais, buvo aktyvūs, o gauta premija jiems taptų svaria finansine paskata toliau kurti norimą ateitį.

Sveikindamas šių metų laureatus gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius linkėjo jiems nenustoti siekti savo tikslų ir susikurti tokias karjeras, kokių kiti galėtų pavydėti. Direktorius taip pat pasidžiaugė, kad Lietuvių fondas jau ne vienus metus remia buvusius įstaigos ugdytinius. Anot jo, tai jaunuoliams yra didelė paskata ir motyvacija stengtis bei siekti mokslo aukštumų.

Lietuvių fondas remia ne tik buvusius Kybartų gimnazijos mokinius, bet ir įvairius lietuvybę skatinančius projektus. Skaičiuojama, kad šiuo metu fonde sukaupta per 50 mln. dolerių. Kapitalas investuojamas į akcijas, obligacijas, balansuotus fondus. Iš susikaupusių palūkanų kasmet skiriamos stipendijos, premijos mokiniams ir studentams. Kiekvienais metais paramai išdalijama daugiau nei po milijoną dolerių.

Iš viso Lietuvių fonde yra 114 vardinių fondelių. A. Karaičio ir brolių Kezių – vieni iš jų.

Ateitį kurs tik tėvynėje

Šiemet premijų įteikimų ceremonijoje dalyvavo tik 3 iš 4 laureatų. Dėl ligos U. Kairaitytė atvykti negalėjo, todėl premiją patvirtinantis sertifikatas jai bus įteiktas kitu laiku.

Sertifikatus ir finansines paskatas gavę jaunieji kybartiečiai džiaugėsi įvertinimais ir teigė esantys nustebę, jog būtent jie sulaukė tokio pripažinimo. Visi jaunuoliai, net ir studijuodami toli nuo namų, stengiasi nepamiršti gimtųjų Kybartų, dažnai į juos sugrįžta.

Kauno technologijos universitete antrame kurse marketingą studijuojanti A. Strakalaitė labai džiaugiasi dabartiniais mokslais. Rinktis būtent šią specialybę merginą paskatino kita buvusi Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinė Evelina Mackevičiūtė, kuri savo ateitį taip pat sieja su marketingu.

„Mokslai – įdomesni, nei tikėjausi. Galvojau, jog daugiausiai paskaitų bus susijusios su reklama ir ekonomika, tačiau iš tikrųjų ugdymo procese yra nemažai gyvenimiškų dalykų, kurie labai praverčia kasdienybėje“, – džiaugėsi A. Strakalaitė.

Įgijusi marketingo bakalauro diplomą ji ketina tęsti magistro studijas. Tiesa, dar nėra iki galo apsisprendusi, kokioje srityje norėtų gilinti žinias. Austėja tikisi, jog tai paaiškės po praktikos, kurią atlikti turėtų kitais metais.

„Ateitį norėčiau sieti su reklama ir socialine medija. Bet kokiu atveju gyvenimą įsivaizduoju tik Lietuvoje. Neatmetu galimybės grįžti ir į gimtąjį rajoną, tačiau tokiu atveju čia turėčiau matyti tam tikrų perspektyvų. Deja, kol kas jų neįžvelgiu“, – prisipažino pašnekovė.

Seniai žinojo

Kauno kolegijoje maisto technologo specialybę siekiantis įgyti D. Vabolis – dar tik pirmakursis. Vaikinas prisipažino, kad antrą semestrą mokslai tapo daug sunkesni, todėl jis jau yra susitaikęs, jog siekiant aukštesnių įvertinimų teks gerokai pasistengti. Nepaisant to, studijos jam patinka.

Apie šią specialybę Dovydas galvojo jau seniai.

„Visada žinojau, kad gyvenimą noriu sieti su maisto gamyba. Porą vasarų Palangoje teko dirbti restoranuose, tad įgyta patirtis tik sustiprino apsisprendimą. Myliu maisto gamybą. Labai mėgstu eksperimentuoti. Ypač patinka į keptuvę sumesti šaldytuve rastus produktus ir žiūrėti, kas iš to išeis“, – šypsojosi pašnekovas.

Apie jo kulinarinius gabumus jau kurį laiką buvo žinoma ir gimnazijoje. Dovydas savo patiekalais per Mokytojų dieną nustebino pedagogus, jo gaminti užkandžiai ne kartą džiugino ir kitų renginių metu.

„Norėtųsi ateityje įkurti savo kavinę arba dirbti virtuvės šefu kokiame nors gerame restorane. Dar nesu apsisprendęs, kurioje Lietuvos vietoje norėčiau gyventi, tačiau dėl didesnių galimybių greičiausiai tai bus vienas iš didmiesčių“, – svarstė D. Vabolis.

Iš krupjė – į korepetitorius

Vytauto Didžiojo universitete ekonomiką studijuojantis G. Aušiūraitis nuo pat vaikystės domėjosi istorija, tačiau šios specialybės nesirinko dėl praktinių sumetimų. Vaikino nuomone, istoriko profesija nėra paklausi.

Nepaisant to, jis rado, kaip realizuoti savo turimas istorijos žinias.

Kybartietis neseniai pradėjo dirbti korepetitoriumi ir dabar 1–8 klasių mokiniams padeda gilinti būtent istorijos bei matematikos žinias.

„Neslėpsiu – pasirinkti šį darbą labiausiai paskatino patrauklus užmokestis.

Anksčiau viename iš kazino dirbau krupjė, tačiau psichologiškai nesijaučiau gerai. Man atrodė, kad tam tikra prasme iš kitų žmonių atiminėju pinigus.

Korepetitoriaus darbe matau daugiau prasmės. Apskritai, jei galėčiau iš to pragyventi, būčiau pasirinkęs mokytojo specialybę. Vis tik žiūrint iš dabartinės perspektyvos būti pedagogu nėra patrauklu.

Todėl rinkausi tarp politikos ir ekonomikos studijų. Dabar studijuoju ekonomiką, tačiau ateityje norėtųsi žengti į politiką. Bet tik tuo atveju, jei matysiu galimybę savo darbais padėti žmonėms“, – sakė Gustas.

Mielai sugrįžtų

Visi kalbinti pašnekovai sakė pasiilgstantys mokyklos laikų. Austėjai labiausiai įsiminė paskutiniai gimnazijoje praleisti metai. Ji su klasės draugais buvo užmezgusi itin tvirtą ryšį, tad palikti mokyklos suolą nebuvo lengva.

Panašiai kalbėjo ir Dovydas, kuris dar ir dabar kartais užsuka į savo buvusią ugdymo įstaigą pažaisti tinklinio.

„Jei tik galėčiau, mielai vėl grįžčiau į gimnazijos suolą. Čia mokytojai atsidavę savo darbui, rūpinasi vaikais, padeda jiems, stumia į priekį. Man didelę įtaką padarė tokie pedagogai, kaip Mindaugas Bučinskas, Nijolė Černauskienė, Asta Spangevičienė ir kai kurie kiti mokytojai, kurie niekada neleido sustoti bei atsipalaiduoti. Tik jų dėka esu ten, kur esu“, – gražių žodžių buvusiems mokytojams negailėjo G. Aušiūraitis.