Kultūros istoriko Eimanto Gudo ir žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės tandemui, rodos, lemta kurti bestselerius. Istoriko knyga „Gedimino kraujas“ pasakoja ne tik apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, bet ir apie visą jo dinastiją. Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila, Kęstutis, Vytautas, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. Daugelis pasakys – tai Lietuvos valdovai Gediminaičiai. Tačiau įdomūs ne tik jie, įdomu, kas buvo jų žmonos, kaip susiklostė dukterų ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais netapusių jų sūnų likimai, – ši plati giminė Lietuvą valdė beveik 300 metų. Skaitytojams pateikiame interviu su knygos autoriumi E. Gudu.
– Ar turite paaiškinimą, kodėl istorinės knygos pastaruoju metu tokios populiarios?
– Tik po 1990 metų, kai artėjo nepriklausomybė, atsirado galimybė istoriją pateikti bent pakenčiamai objektyviai. Iki tol ji dažniausiai buvo režimų tarnaitė – carinės Rusijos, Antano Smetonos ar sovietinio režimo. Lengva pastebėti – visuomenė išalkusi nuoširdžios, neideologizuotos istorinės literatūros. Tikra istorija susidomėjimas auga drauge su vis didėjančiu lietuvių pilietiškumu, kritiniu mąstymu. Sudėtingus, dažnai sausus istorijos mokslininkų tekstus sunku skaityti, todėl, norėdami sužinoti šalies istoriją, žmonės renkasi ne akademinius leidinius, o mokslo populiarinimo knygas.
– Šiandien gana sunku įsivaizduoti, kad Gediminaičiai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Europos dinastijų. Kas buvo žmogus, šią dinastiją pradėjęs ir sustiprinęs?
– O man sunku įsivaizduoti, kodėl kažkam sunku įsivaizduoti, kad Gediminaičiai ir jų atšaka Jogailaičiai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Europos dinastijų. Nejau lietuvių požiūris į istoriją yra toks persmelktas kuklumo, o gal netgi nevisavertiškumo jausmo? Vytauto laikais krikščioniškoje Europoje su Gediminaičių valdomomis teritorijomis dydžiu galėjo lygintis nebent Šventoji Romos Imperija. O Aleksandro Jogailaičio epochoje, XV–XVI amžių sandūroje, mūsų dinastija valdė ne tik didžiulę Lietuvą, stiprią Lenkiją, bet ir Čekijos bei Vengrijos karalystes, o per Kroatiją jos valdos siekė iki Adrijos jūros. Taigi tai, kad mūsų dinastija valdė žemes tarp Baltijos ir Juodosios jūros, yra tik dalis tiesos.
Vieną kurį Gediminaitį, pradėjusį ir sustiprinusį dinastiją, išskirti būtų sunku. Pirmasis Gediminaičių dinastijai priklausęs valdovas buvo Butigeidis, nors dinastija pavadinta ne jo, o Gedimino vardu. Labai stipri Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Algirdo laikais, o didžiausia pagal plotą – Vytauto Didžiojo laikais.
– Kaip apibūdintumėte tuos 300 metų, kai Lietuvą valdė Gediminaičių dinastija?
– Tai buvo Lietuvos kilimo, augimo, virtimo civilizuota, europietiška, krikščioniška valstybe laikotarpis. Lietuvos nueitas kelias neabejotinai yra vertas dėmesio ir pagarbos. Nuo beveik necivilizuoto krašto, jei kalbėsime apie etninę Lietuvą, virtome valstybe ir tauta, turinčia pilių, miestų, dvarų, bažnyčių, tiltų, mokyklų, raštą, monumentaliąją architektūrą ir dar daug visko. Ką praradome? Praradome savitą tikėjimą – pagonybę. Tik aš jai sentimentų nejaučiu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Gediminaičių dinastijos laikais įžengėme į katalikišką Europos civilizaciją.
– Knygoje nemažai dėmesio skyrėte ir dinastijos moterims, kurios anuomet dažniausiai atsidurdavo vyrų šešėlyje.
– Tai daugiausia buvo labai ramios, padorios, pamaldžios, kilnios, labdara užsiimančios, muziką ir šokius mėgstančios, lengvai gimdančios, knygas vertinančios moterys.
Mūsų kunigaikštytės, galime jas vadinti ir princesėmis, nutekėjusios, pavyzdžiui, į Vokietiją, dažniausiai likdavo be žado, pamačiusios žemą moralinę šio krašto kultūrą. Mūsų didžiosios kunigaikštienės pasižymėjo dideliu patriotizmu, netgi užsienio princesės, atitekėjusios į Lietuvą, lengvai priimdavo naują, Lietuvai įprastą gyvenimo būdą, pamildavo naująją tėvynę.
Išsilavinusios, protingos Lietuvos kunigaikštytės buvo tikras turtas kitų šalių valdovams.
– Kokius to meto sandorius, turėjusius įtakos Lietuvos istorijai, išskirtumėte?
– Galėčiau išskirti Gedimino dukrą Aldoną, kuri tapo pirmąja užsienio šalies – Lenkijos – lietuve karaliene. Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, vėliau tapusio karaliumi Kazimieru III, santuoka suvienijo Lietuvą ir Lenkiją kovose prieš kryžiuočius – Vokiečių ordiną. Iš tikrųjų beveik kiekviena santuoka būdavo tam tikras sandoris, kunigaikštytės iš Lietuvos nutekėdavo į Lenkiją, Rusią, Moldovą, Vokietiją, Švediją ir kitas šalis.
– Gediminaičiai į Lietuvą atnešė kultūrą ir tradicijas. Ar šiandien tos kultūros ženklų mes vis dar turime?
– Yra išlikusių pilių ir bažnyčių, bet tai – tik paviršius. Giluminė, ypač nematerialioji, kultūra, neabejotinai pakito, o ryšys tarp mūsų monarchijos ir šiandienės lietuvių tautos yra nutrūkęs.
Nuo XIV amžiaus pabaigos – XV amžiaus vidurio Gediminaičių valdovai vis rečiau reziduodavo Lietuvoje, o nuo 1655 m. mūsų valdovų dvaras beveik visiškai išsikraustė iš Vilniaus ir apskritai iš etninės Lietuvos teritorijos. Tad mes labai skiriamės nuo tautų, kurios savuosius monarchus šalia turėjo iki 1918 m., 1945 m. ar 1974 m., o kai kurios ir dabar tebeturi. Daugybę saitų su Gediminaičiais, ypač jų kultūra, nutraukė XIX–XX amžių sandūroje išplitusi antilenkiškumo banga. XV–XVI amžiuose Lietuvos aukštoji, valdoviškoji kultūra daugelio akyse tapo svetima ir buvo nurašyta.
– Ar kur nors pasaulyje vis dar esama dinastijos palikuonių?
– Moteriškosios dinastijos linijos palikuonių pasaulyje yra šimtai, jei ne tūkstančiai.
Daugiausia tai – buvusių ir šiandienių Europos monarchų dinastijų nariai. Net Vytauto Didžiojo palikuonių moteriškąją liniją tebeturime, daugiausia jie gyvena Lenkijoje, tarp jų – ir grafai Chodkevičiai, ir kunigaikščiai Liubomirskiai.
Bet ne tik palikuonis reikėtų išryškinti, – pačių Gediminaičių pasaulyje tebėra. Jie gyvena Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje ir kitur. Tai kunigaikščių Čartoriskių, Sanguškų, Trubeckojų, Golicinų šeimos.
Knygą apie Gediminaičius užsakė leidykla „Alma littera“. Leidėjai numanė, kad tokios knygos visuomenei reikia, kad trūksta leidinio, kuriame dinastija būtų aprašyta. Ir svarbiausia – aprašyta kiekvienam suprantama kalba.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.