V. Kudirkos gimtinės klausimą spręs paveldosaugininkai

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ar vis dėlto bus atstatyta istorinė tiesa? – tokį klausimą kelia vilkaviškietis Algimantas Ankevičius. Šviesaus atminimo tėčio Stasio Ankevičiaus pradėtais darbais besirūpinantis sūnus negali susitaikyti su tuo, kad prie Vinco Kudirkos klėtelės pastatytas paminklinis akmuo skelbia netikslią informaciją.

Gerbėjai nežino

Jau kuris laikas dėl V. Kudirkos gimtinės įvairiose instancijose pagalbos ieškantis A. Ankevičius susirūpinęs, kad iškraipyta istorinė tiesa gali likti ateities kartoms, o tada jau niekas nebesirūpins, jog klaida būtų ištaisyta.

– Šalyje yra labai daug entuziastų, kurie žavisi Vinco Kudirkos asmenybe, istoriniu palikimu, indėliu į lietuvybę. Jie renkasi giedoti himno prie klėtelės įsivaizduodami, jog čia tikroji „Tautiškos giesmės“ autoriaus gimtinė. Bet juk taip nėra, – kalbėjo A. Ankevičius.

Vilkaviškietis įsitikinęs, kad gimtoji vieta – pati svarbiausia žmogaus gyvenime, todėl sužinoję, jog himną gieda visai ne V. Kudirkos gimtinėje, jo atminimo gerbėjai jaustųsi apvilti. Juo labiau kad klėtelei atsidūrus privačiose rankose, į ją patekti apskritai keblu.

A. Ankevičius pripažino, jog jo tėtis, visomis jėgomis puoselėjęs V. Kudirkos atminimą, buvo aprašęs, kaip atrodė gimtasis Lietuvos himno autoriaus namas, koks buvo jo planas, tačiau tikrosios statinio buvimo vietos nežinojo. Kadangi iš pastatų, susijusių su V. Kudirka, buvo likusi tik klėtelė, ten ir nutarta steigti muziejų bei pastatyti paminklinį akmenį.

Dokumentai liudija

S. Ankevičiaus prisiminimuose rašoma, kad idėja sutvarkyti klėtelę ir joje įsteigti muziejų kilo prieš išeivijos lietuvio Antano Petrikos vizitą. Paežeriuose gimęs ir XX a. pradžioje į JAV emigravęs sovietų valdžiai palankus publicistas bendradarbiavo išeivijos ir Lietuvos spaudoje, ruošė straipsnius apie rašytojus. Tad išgirdus apie jo planuojamą vizitą pas gimines į Paežerius, buvo neabejojama, kad A. Petrika sieks aplankyti ir V. Kudirkos klėtelę.

Tad pastatas buvo aptvarkytas tuometinio Paežerių kolūkio lėšomis, kiemas aptvertas tvora, pas skulptorių Vladą Pleškūną užsakytas paminklinis akmuo, kuriame iškalta, jog šioje sodyboje gimė V. Kudirka, Kaune nulietas bronzinis bareljefas.

Akmens atidengimo iškilmės vyko 1965 m. rugpjūčio 8 d., buvo susirinkę daug vietinių žmonių, svečių, V. Kudirkos giminaičių, grojo orkestras. Nuo tada į klėtelę pradėjo plūsti lankytojai, turistai, kuriems net nekilo abejonių, jog „Tautiškos giesmės“ autorius galėjo būti gimęs visai kitoje vietoje.

Tačiau vartydamas tėčio paliktą archyvinę medžiagą A. Ankevičius aptiko užrašus apie išlikusią Kudirkų sodybos klėtelę ir tikrąją jų sūnaus Vinco gimimo vietą. Dokumentai liudija, kad V. Kudirkos tėvas Motiejus Kudirka ir mama Elžbieta po vestuvių apsigyveno vyro tėvų sodyboje. Čia 1858 m. gruodžio 31 d. gimė mažasis Vincukas.

Vėliau, 1865 m., jaunoji šeima pasistatė naujus trobesius ten pat, Paežeriuose, ir persikėlė gyventi. Klėtelė buvo pastatyta pora metų vėliau. Tik ji ir belikusi iš visos sodybos pastatų. Taigi klėtelėje Vincas vaikystę leido tik nuo devynerių metų.

Kūrė muziejų

Klausimą, kad tikroji V. Kudirkos gimtinė visai ne ten, kur stovi paminklinis akmuo su užrašu, dar 2011 m. kėlė Paežerių patriotas, pedagogas ir muziejininkas Vytautas Grinius. Jis nustatė senųjų Kudirkų sodybos (tarp Paežerių senosios mokyklos ir Gulbino upelio ištakų) vietą. 1958 m. interviu „Amerikos balsui“ davusi Vinco sesuo Emilija Kudirkaitė-Lietuvninkienė sakė, kad sodyba, kurioje gimė V. Kudirka, iki Antrojo pasaulinio karo dar buvo išlikusi.

A. Ankevičius apgailestauja, kad jo tėtis, taip domėjęsis V. Kudirkos asmenybe, visgi nesiėmė iniciatyvos nustatyti tikrąją sodybos, kurioje gimė rašytojas, vietą. Jam tai būtų buvę padaryti daug paprasčiau, nes anksčiau Paežeriuose ar aplinkiniuose kaimuose dar gyveno žmonių, kurie prisiminė senąją Kudirkynę, vėliau atitekusią kitiems šeimininkams.

Vilkaviškietis Algimantas prisimena, kaip jo tėtis kūrė muziejų, kurio eksponatai vėliau jau nebetilpo klėtelėje.

– Prasidėjus atgimimui ir atkūrus nepriklausomybę, kai žmonės iš naujo atrado Kudirką, plūsdavo turistai, kaupėsi eksponatų, tėtis norėjo muziejų plėsti – įsteigti senojoje Paežerių mokykloje. Tačiau pastatas buvo apgriuvęs, reikėjo nemažai investicijų. Tada tėtis net kreipėsi į Vytautą Landsbergį, – prisiminė A. Ankevičius.

Tačiau ilgai žadėtų lėšų taip ir nebuvo sulaukta, muziejus liko klėtelėje tol, kol ją atsiėmė paskutinių savininkų paveldėtojos. Tada visi eksponatai perkelti į Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą-muziejų.

Laiko fonduose

Algimantas neabejoja, kad reikalas būtų pakrypęs visai kita linkme, jei tuomet, atgimimo laikais, būtų buvusi žinoma tikroji V. Kudirkos gimtavietė. A. Ankevičius įsitikinęs, kad valdžia būtų radusi lėšų himno autoriaus gimtinei atstatyti ir dabar nereikėtų įrodinėti, jog toje sodyboje, kur stovi klėtelė, V. Kudirka augo tik nuo 9-erių metų. Tikrojoje gimtinėje atsirastų vietos ir muziejui bei eksponatams, dėl kurių Stasio Ankevičiaus sūnui skauda širdį. Jam apmaudu, jog keletas unikalių, V. Kudirkai priklausiusių daiktų neeksponuojama lankytojams, o slypi muziejaus fonduose.

A. Ankevičius kreipėsi į rajono savivaldybę, kad ši imtųsi iniciatyvos atstatyti istorinę tiesą – perkeltų paminklinį akmenį į tikrąją rašytojo gimimo vietą arba jame pataisytų užrašą. Tačiau objektas priklauso Kultūros paveldo departamentui, todėl be jo leidimo nieko daryti negalima. Tad kol kas laukiama šios institucijos atsakymo.