Ilgametei bibliotekininkei svarbus kiekvienas skaitytojas

Toma BIRŠTONĖ

Pasak žymaus kinų mąstytojo Konfucijaus, pasirinkus mėgstamą darbą nereikia dirbti nė vienos dienos. Šie žodžiai tiksliai apibūdina Paežerių kaimo (Pilviškių sen.) bibliotekininkės Irenos Valinskienės gyvenimą. Moteris keturis dešimtmečius su meile ir atsidavimu rūpinasi gimtojo krašto skaitytojais.

Matematikė tarp knygų

Kovo 28 diena bibliotekininkei Irenai Valinskienei buvo ypatinga. Lygiai prieš keturiasdešimt metų ji pradėjo dirbti Paežerių kaimo bibliotekoje.

„Mane visada lydėjo knyga. Nuo vaikystės labai mėgau skaityti. Šeštadieniais, pasibaigus pamokoms, iš karto skubėdavau į biblioteką. Atsisėsdavau ant grindų ir ilgai rinkdavausi knygas, o vakare, sumigus namiškiams, skaitydavau mėnulio šviesoje“, – prisiminė I. Valinskienė.

Bet Ireną traukė ir skaičiai, todėl baigusi vidurinę mokyklą abiturientė pasirinko studijuoti buhalterinę apskaitą. Po mokslų absolventę užgriuvo rimta dilema: dirbti Kauno „Drobės“ fabrike ar grįžti į gimtuosius Paežerius ir pakeisti į Pilviškius dirbti išėjusią bibliotekininkę. Meilė knygoms nugalėjo.

„Tačiau skaičiai manęs nepaliko. Suderinau abi specialybes. Mintinai žinau daugumos skaitytojų numerius“, – juokėsi I. Valinskienė.

Laukia kiekvieno

Per keturis dešimtmečius I. Valinskienė niekada negalvojo palikti šio darbo. Nors dirbti su žmonėmis nėra lengva, moteris sakė, kad kasmetinėms atostogoms einant į pabaigą ji laukdavo, kada galės sugrįžti į darbą.

„Pirmiausia esu iškėlusi kartelę sau. Laukiu kiekvieno žmogaus, bendrauju su skaitytojais pagarbiai, niekada nesu nė vieno įžeidusi. Gal todėl jie pas mane ir sugrįžta? Po pamokų atbėga vaikai, su dovanomis užsuka didmiesčiuose gyvenantys ir į tėviškę parvažiuojantys buvę kaimo gyventojai“, – kalbėjo I. Valinskienė.

Bibliotekininkei smagiausia buvo dirbti vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet baigėsi suvaržymai, atkrito valdžios primestos dogmos, buvo suteikta daugiau kūrybinės laisvės.

Irena savo darbe visada buvo atvira naujovėms. Greitai išmoko dirbti kompiuteriu ir nemažai metų padeda vietiniams gyventojams su informacinėmis technologijomis nuo paprasto prisijungimo prie e. bankininkystės iki sudėtingesnių skaitmeninių paslaugų.

„Jeigu žmogus atidaro bibliotekos duris, namo visada išleidžiu išsprendusi jam aktualų klausimą“, – teigė I. Valinskienė.

Mažėja gyventojų – mažėja ir skaitytojų

Ilgametė bibliotekininkė pasakojo, kad bėgant laikui pasikeitė skaitytojų įpročiai. Anksčiau į biblioteką užsukdavo daugiau vyrų. Jie skaitydavo knygas apie karą, fantastinę literatūrą. Moterims labiau patiko poezija. Būdavo toks laikas, kai žmonės labai skaitydavo „Lietuvos rytą“ ir „Respubliką“. Dėl šių laikraščių I. Valinskienei tekdavo skaitytojus rašyti į eilę.

Pašnekovė pastebi, jog šiandien žmonės vis dažniau renkasi užsienio literatūrą. O iš mėgstamiausių lietuvių autorių bibliotekininkė išskyrė Ireną Buivydaitę, Rūtą Šepetys. Tarp vaikų vis dar itin populiarios pasakos ir Tomo Dirgėlos kūriniai.

I. Valinskienė prisimena, jog kai pradėjo dirbti bibliotekoje, lankytojų buvo apie keturi šimtai, o dabar jų skaičius sumažėjęs perpus. Neabejotinai pokyčiai įvyko po to, kai buvo uždaryta Paežerių pagrindinė mokykla. Mažųjų lankytojų ateina kur kas rečiau.

Su nostalgija Irena prisimena laikus, kai bibliotekoje veikė mažųjų skaitytojų klubas.

Šeštadieniais susirinkdavo maždaug dvylika vaikų. Bibliotekininkė net juokauja, kad tądien kitiems skaitytojams vietos praktiškai nelikdavo. Atėję mažamečiai ne tik skaitydavo, bet ir žaisdavo stalo žaidimus, kurdavo spektaklius, užsiimdavo kūrybine veikla.

„Man labai svarbu įsiklausyti į skaitytojus. Jeigu bibliotekoje nėra norimos knygos, visada paieškau jos Vilkaviškio viešojoje arba kitose rajono bibliotekose. Svarbiausia, kad žmonės manimi pasitiki, ir aš jiems galiu padėti“, – teigė I. Valinskienė.

Pati bibliotekininkė savo dienų be skaitymo neįsivaizduoja. Vis dėlto bėgant metams keitėsi ir pačios įpročiai. Anksčiau moteris mielai į rankas imdavo romanus ir detektyvus, o dabar vis dažniau skaito psichologinę literatūrą.

Ji teigė, kad negali išskirti nei mėgstamiausios knygos, nei mylimiausio autoriaus – kiekvienas kūrinys turi savitą žavesį ir vertę. O sunkiausias darbas bibliotekininkei yra tada, kai vyksta fondų rekatalogavimas ir reikia atsisveikinti su senomis knygomis.

Renginiai – darbo dalis

Neatsiejama I. Valinskienės darbo dalis – įvairių renginių organizavimas. Bibliotekos darbuotoja stengiasi į juos įtraukti įvairaus amžiaus žmones – nuo moksleivių iki senjorų. Ji siekia, kad kiekvienas rastų tinkamą veiklą ir galėtų aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Irena prieš trejus metus pradėjo organizuoti Mokytojų dieną buvusiems Paežerių mokyklos pedagogams. Ši šventė jau tapo gražia tradicija. Kadangi biblioteka įsikūrusi buvusios Paežerių pagrindinės mokyklos patalpose, mokytojai su nostalgija atvyksta į savo buvusią darbovietę, kur prie arbatos puodelio dalijasi prisiminimais ir šnekučiuojasi.

Kiekvienais metais I. Valinskienė organizuoja valstybinių švenčių minėjimus, įvairias viktorinas, popietes šeimoms, literatūrinius skaitymus bei rašytojų metinių minėjimus. Lapkričio mėnesį tradiciškai vyksta Šiaurės šalių literatūros savaitė. Darbuotoja sakė, jog per metus organizuoja apie dvidešimt renginių ir švenčių.

Renka kraštotyrinę medžiagą

Bibliotekininkė turi dar vieną pomėgį – renką kraštotyrinę medžiagą apie Paežerius. Galima sakyti, kad šita veikla tęsiasi beveik keturiasdešimt metų. Irena tai pradėjo daryti tada, kai įsidarbino bibliotekoje.

„Man teko laimė pažinti savo senelius, girdėjau daug įdomių pasakojimų. Manau, kad svarbu perteikti šią informaciją jaunesnei kartai“, – akcentavo I. Valinskienė.

Pašnekovė priminė, kad Paežeriuose gimė ir gyveno daug žymių asmenybių, todėl būtina įprasminti jų darbą. Bibliotekininkė yra surinkusi nemažai medžiagos apie mokytoją Stasį Ankevičių, buvusį Paežerių mokyklos direktorių Vytautą Grinių bei kitus paežeriečius, kurie paliko savo žymę krašto istorijoje.

Be to, I. Valinskienė prisidėjo prie monografijos „Pilviškiai“ rengimo. Knygoje galima rasti skyrelį apie Paežerių biblioteką, kurį rengti jai buvo labai malonu. Moteris prisipažino, kad šis darbas suteikė daug džiaugsmo – ji tiesiog laukdavo vakaro, kada galės atsisėsti ir imti rašyti.

Bibliotekininkė taip pat renka vietinės spaudos straipsnius, kuriuose apžvelgiami Paežerių kaimo ir jo žmonių gyvenimo momentai. Ji planuoja surinktą medžiagą sudėti į aplankus ir vėliau perduoti muziejui, kad ši svarbi informacija būtų išsaugota ateities kartoms.