Lankeliškių kankinius prisimenant

Kovo 15 d., šeštadienį, kviečiama dėkoti Dievui už kunigą kankinį Justiną Dabrilą, dalyvauti rekolekcijose ir paros Švč. Sakramento adoracijoje Alksnėnų bažnyčioje.

9 val. bus aukojamos šv. Mišios, 10 val. prasidės rekolekcijų mokymai. Juos ves kunigai iš Slovakijos, redemptoristų vienuolijos: Gailestingumo misionieriai Rastislav Dluhý ir Peter Hertel. Išpažintys bus klausomos lietuvių kalba.

Kovo 16 d., sekmadienį, 9 val., bus aukojamos šv. Mišios.

Kada vyks Švč. Sakramento adoracijos dalys, galima sužinoti svetainėje alksnenuparapija.lt.

Laukiami kunigai, pašvęstieji, tikybos mokytojai, maldos grupės, chorai, vaikai, jaunimas, šeimos, garbaus amžiaus žmonės – visi, kuriems yra brangus tikėjimo liudijimas ir jo išsaugojimas.

Kunigo Justino Dabrilos, jo likimo brolių dvasininkų Vaclovo Balsio ir Jono Petrikos kankinystė teaugina Bažnyčią ir pasišventimą tarnauti.

Registracija į adoraciją el. p. galinda.m@gmail.com. Renginį organizuoja Alksnėnų parapijos žmonės.

Priminsime, kad Justinas Dabrila, Lietuvos kunigas, profesorius, kankinys, gimė 1905 m. kovo 15 d. Našiškiuose, Vilkaviškio valsčiuje. Šiemet minimos 120-osios jo gimimo metinės. Kunigas Justinas Dabrila mirė kankinio mirtimi, vykdydamas savo tarnystę: atvykęs vadovauti Švč. Jėzaus Širdies atlaidams Lankeliškių parapijoje, iš ten buvo išvežtas ankstyvą sekmadienio rytą ir patyrė žiaurią sovietų karių egzekuciją Budavonės miške. Dvasininkas buvo nužudytas 1941 m. birželio 22 d. Budavonės miške prie Bartninkų. Kunigo Justino Dabrilos kapas – Alksnėnų bažnyčios šventoriuje.

Pažymėdami kunigo J. Dabrilos 120-ąsias gimimo metines šiandien perspausdiname svetainėje alksnenuparapija.lt. paviešintus užsienio lietuvių dienraštyje „Draugas“ 1955 m. birželio 13 d. publikuotus kunigo Pijaus ALEKSOS (Portlandas, Oregono valstija) prisiminimus.

Pagal Alksnėnų parapijos inf.

Tragikos išvakarės

Karšta birželio 21 diena. Šeštadienio rytas. Rusų – vokiečių karo išvakarės. Nuo pat ryto sėdžiu mažame Vilkaviškio klebonijos kambariukyje. Jis niūrus ir slegiantis. Vienintelis čia langas, ir tas iš šiaurės. Saulės spinduliai jo nepasiekia. Seniau čia buvo parapijos raštinė ir archyvas. Dabar tačiau visa pasikeitę. Čia veikia Vilkaviškio kurijos raštinė. Visas jos personalas, neišskiriant net vyskupų, apsigyvenęs toje pat klebonijoje. Kurijos patalpose įsikūrė rusų armijos štabas. Aš, kurijos raštinės vedėjas, priiminėju čia interesantus ir atlikinėju įvairiausius reikalus. Jų daug. Telefonas nuolat skamba. Žmonės ir kunigai atvyksta iš įvairių vyskupijos vietų. Daug svarbių nurodymų ir rizikingų sprendimų tenka čia daryti. Jie dažniausiai žodiniai ir slapti.

Vienas pirmųjų šeštadienio ryto interesantų yra kun. Justinas Dabrila. Jis atvyksta šį kartą kurijon iš savo gimtojo Našiškių kaimo, Alksnėnų parapijos. Atvyksta dviračiu. Įėjęs raštinėn, atsisėda prieš mano rašomąjį stalą. Jo veide matomas nuovargis ir prislėgimas. Tai miela asmenybė, idealus kunigas, visuomet pilnas iniciatyvos ir sumanymų. Visuomet paprastas ir nuoširdus. Tėvų jėzuitų naujokyno mokykla paliko jame savo pėdsakus.

Kunigą Justiną visuomet buvo malonu sutikti šioje neaiškių įvykių makalynėje. Jo darbovietė ir gyvenamoji vieta – Kybartai, prie pat Vokietijos sienos. Ten mirties zona. Niekas be atskiro leidimo negali ten patekti. Kun. Justinas eina ten vietinės gimnazijos kapeliono pareigas. Kun. J. Gurinskas, tikrasis kapelionas, saugumo sumetimais pasišalinęs į Vokietiją, o vėliau ir į Niujorką. Bet ko vertos dabartinio kapeliono pareigos? Į gimnaziją neleidžiama jam net kojos įkelti. Bendros mokinių pamaldos ir bet koki susirinkimai uždrausti. Kas juos mėgintų organizuoti ir lankyti, rizikuotų savo galva.

Kun. Justinas todėl gano jam pavestąsias naująsias sielas individualiai. Jis lanko mokinius jų namuose. Tam tikromis valandomis jie užeina pas jį. Jis atsargus, bet visą laiką sekamas. Ir kas nėra sekamas?! Vos prieš keletą dienų buvo sukišti į kalėjimą žymiausieji Kybartų patriotai. Jų tarpe Juozas Prapuolenis (jau miręs), Antanas Tamulionis, Stasys Orintas (abu Klivlando, Ohajo, gyventojai) ir kiti. Kun. Justinas todėl Kybartuose maišosi tik dienos metu. Nakčiai paprastai vyksta kur nors į kaimą, dažniausiai į gražųjį savo tėvelių ūkį Našiškiuose.

– Kas gero, kunige Justinai, Kybartuose? – klausiu savo interesantą. Jis atsidūsta, ranka nušluosto nuo kaktos prakaitą ir sako:

– Kas gi gero šiandien gali būti? Dabar mes suprantame, ką reiškia tautai netekti laisvės. Nekalti žmonės kankinami, suimami, tremiami ir žudomi.

– O kur šiandien užsimojęs vykti?

– Esu pakelyje į Lankeliškius, – atsako jis. – Kunigas Vaclovas Balsys yra mano artimas draugas. Dažnai aš lankausi pas jį. Rytoj pas jį kaip tik Jėzaus Širdies atlaidai. Prašė pagelbėti jam bažnyčioje ir pasakyti pamokslą. Pasižadėjau. Vykstu todėl pareigų atlikti. Be to, Lankeliškiuose kiek ramiau. Manau vieną kitą dieną ten paviešėti. Gal nuraminsiu kiek jausmus.

– Kunige Justinai, – kreipiuosi nuoširdžiai į savo interesantą, – esi jaunas ir miklus. Tavo pareigos neriša tavęs per daug prie vienos ar kitos vietos. Kybartuose kurį laiką pavaduos tave kun. P. Ruseckas (jau miręs Pilviškiuose). Pakeiski šiek tiek savo planus. Nuvyk šį kartą į Keturvalakius. Jie kiek toliau nuo Vilkaviškio. Aš pirmadienio rytą turiu būti raštinėje. Leisk todėl man vykti į Lankeliškius. Man bus patogiau sugrįžti į darbą. Vilkaviškyje, juk žinai, nesaugu nakvoti. Vykai juk pro geležinkelio stotį ir matei, kas ten rengiama.

– Maloniai sutinku. Man vienas malonumas savo auklėtojui pasitarnauti. Bet kaip bus su pamokslu? Nemėgstu duoto žodžio laužyti.

– Čia kiek blogiau, – pastebiu iš savo pusės, kiek susijaudinęs. – Esu išvargęs ir išnervintas. O čia dar visa eilė darbų raštinėje. Pamokslo parengti negaliu. Vykdyk todėl savo planą, brolau. Keliauk į Lankeliškius, o aš mėginsiu siekti Keturvalakius. Su pirmadienio darbu kaip nors susitvarkysiu.

Taip mudu atsiskyrėme. Nei aš, nei kunigas Justinas nenujautėme, kad susitikome paskutinį kartą. Jis neatidėliodamas išvyko į Lankeliškius, aš gi, sulaukęs pavakario, sėdau ant dviračio ir pasileidau į Keturvalakius, apie 18 kilometrų nuo Vilkaviškio.

Tragiška diena

Birželio 22 rytas. Sekmadienis. Vos bepradeda aušti. Staiga iš visų pusių sudunda patrankos ir bombų sprogimai. Orą pripildo lėktuvų ūžesys. Sukylame ir sekame, kas vyksta. Nejaugi sunkvežimiai pradeda medžioti naujus tremtinius? Bet ne. Šį kartą, jaučiame, vyksta kas kita. Prasideda karas. Jis žada būti baisus. Bet visi jo laukiame, nes suprantame, kad tik jis gali išgelbėti mus ir tėvynę iš bolševikų nagų.

Dar keletas valandų ir iš pasienio pusės visais keliais pasipila žmonių pulkai. Tai darbininkai, bėgą iš pasienio, kur jie buvo suvaryti apkasų kasti. Deja, jie parneša liūdną žinią, kad Lankeliškių laukuose šį rytą rusai nukankino tris vietos kunigus.

Man tuoj prieš akis stoja Lankeliškių kunigų vaizdai. Tai kun. Vaclovas Balsys, klebonas, jo pagalbininkas Jonas Petrika ir jo svečias kun. Justinas Dabrila. Šiurpuliai supurto mane. Akys pasrūva ašaromis. Liežuvis nebenori kalbėti. Nejaugi kun. Justinas būtų žuvęs? Taip, jis tikrai žuvo. Jau atsiranda žmonių, kurie savo akimis matė žuvusių kunigų lavonus Budavonės miške. Jie žuvo tragiškai. Žuvo rytą, kai laisvės prošvaistė sužibėjo tėvynės padangėje. Rusų kareiviai subadė juos durtuvais ir suvarstė kulkomis. Jų lavonus taip sužalojo, kad sunku atpažinti.

Ir dėl ko tai įvyko? Gal tai buvo tik įniršusių kareivių sauvaliavimas. Tokio sauvaliavimo pavyzdžių yra daug. Gal vietos komunistai, pasinaudodami momentu, keršto sumetimais užsiundė ant kunigų sužvėrėjusius kareivius. Juk buvo ir tokių tą dieną pavyzdžių. Bet galimas daiktas, kad kankinių mirties priežastimi buvo vienas neapdairus vietos partizanų žingsnis. Jie pačiame klebonijos kieme, vos prasidėjus karo veiksmams, nukirpo karišką lauko telefoną. Labai galima, kad šeimininkas ir jo svečiai šį neapgalvotą žingsnį turėjo apmokėti savo gyvybėmis.

Viena tačiau yra aišku, Lankeliškių kunigai žuvo visai nekaltai. Jie žuvo tikra kankinių mirtimi. Įsiveržę klebonijon kareiviai kunigus suėmė, susodino į sunkvežimį ir išvežę į Budavonės mišką, apie 6 kilometrus nuo Lankeliškių, atliko savo budelišką darbą.

Kankinių laidotuvės ir kita

Ketvirtadienį, birželio 26, vyko kankinių laidotuvės. Dalyvavo jose minios tikinčiųjų. Dalyvavo vietoje stovėjusieji vokiečių kariuomenės būriai. Dalyvavau jose ir aš, kaip Vilkaviškio kurijos atstovas. Laikiau iškilmingas laidotuvių šv. Mišias ir atlikau kitas apeigas. Nuotaika graudi. Tikintieji verkė, stovėdami apie kankinių karstus. Aš verkiau prie altoriaus. Jaučiau, kad viename iš trijų karstų turėjau būti aš pats. Kankinio mirties išvengiau tik pripuolamai. Veržte veržiausi jai į nagus, bet nežinoma ranka mane sulaikė.

Lankeliškių parapijiečiai kankiniams atminti Budavonės miške, kaip tik toje vietoje, kur jie buvo nužudyti, pastatydino gražų simbolišką trilypį kryžių. (Deja, kaip ir daugelį kultūrinių paminklų, taip ir šį meilės paminklą okupanto ranka nugriovė).

Trijų kankinių vardai amžiams liko įrašyti į Lietuvos martirologijos lapus. Jie plačiai išgarsinti po visus pasaulio kontinentus.

Tremtyje minime baisiąsias birželio dienas ir kruvinąją Lankeliškių tragiką. Čia mes laukiame prašvintant tėvynės laisvės dienos.